 |
| Gešė (Rimantė Valiukaitė) už balniaus stalo. |
IŠSIVADAVIMAS. Kavos puodelis kankintojus siunčia į aną pasaulį
Amerikietė Yana Ross, režisuojanti Lietuvoje trečią spektaklį, į sceną dar kartą perkėlė vokiečių kino režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio kūrinį.
Teatro žiūrovai jau turėjo įprasti sieti šio menininko pavardę ne vien su kinu: pjesės „Karčios Petros fon Kant ašaros“ ir „Laisvė Brėmene“ jau buvo statytos Kauno dramos teatre.
Pastaroji R.W.Fassbinderio pjesė, pagal kurią ir sukurtas naujasis Nacionalinio dramos teatro spektaklis „Laisvės kaina“, pasakoja apie XIX a. gyvenančią moterį, pradžioje užguitą, vėliau vieną po kito kava nunuodijusią visus, tapusius kliūtimi jos laisvei.
Ištekėjusi už sadisto
Būsimiems spektaklio žiūrovams knieti pasiūlyti videotekose pasiieškoti R.W.Fassbinderio filmo „Marta“ (1973). Jo herojė, visą gyvenimą paklususi despotiškų tėvų valiai, vėliau išteka už dar baisesnio engėjo, tikro sadisto. Filmo herojė Marta siaubingai liesa ir psichiškai išsekusi, juostoje tvyro slegianti realistiškai vaizduojamo smurto ir augančio siaubo atmosfera.
„Laisvės kainos“ herojė Gešė (aktorė Rimantė Valiukaitė) jau pačioje spektaklio pradžioje pasielgia taip, kaip žiūrovui visą filmą norisi, kad pasielgtų Marta: užnuodija kavą ir taip atsikrato ją žeminančio sutuoktinio.
Nejaučiama herojės kančios
Bet Y.Ross spektaklis – kitokio žanro ir kitokio požiūrio rezultatas. Skirtingai nei R.W.Fassbinderis, režisierė vengia tapatintis su herojės kančia.
Gešė įsprausta į ankštą namų žemomis lubomis erdvę, užpildytą „vyromedžiotojo“ atributų (dailininkė Marta Vosyliūtė), ji atrodo ir elgiasi kaip ujama tarnaitė, o jos vyras, brutalus „macho“ (Algirdas Gradauskas), ją dresuoja, muša ir žemina svetimųjų akivaizdoje.
Tačiau spektaklis nesiekia sukelti priespaudos išgyvenimo ir pažadinti užuojautos. Ir skriaudžiamosios, ir engėjų bruožai šiek tiek išdidinami, tai suteikia spektakliui lengvumą ir distanciją.
 |
| Gešė, Tėvas (Vytautas Rumšas) ir Motina (Vaiva Mainelytė). Mariaus Macevičiaus nuotraukos |
Atsiveria durys į anapus
Atsikračiusi savo vyro, Gešė išsiunčia paskui jį ir kitus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapusius kliūtimis jos kelyje. Ji į aną pasaulį išsiunčia motiną (Vaiva Mainelytė), tėvą (Vytautas Rumšas), vaikus (Augustas ir Mindaugas Gradauskai), mylimąjį (Evaldas Jaras), brolį (Saulius Balandis), pusbrolį (Džiugas Siaurusaitis), meilužį (Mindaugas Jusčius) ir draugę Luizą (Monika Bičiūnaitė, Jurga Kalvaitytė ir Jūratė Vilūnaitė).
Kaskart, kai Gešė atsikrato dar vienos „kliūties“, įsižiebia jauki geltona šviesa (šviesų dailininkas Vilius Vilutis), pagyvėja muzikos pulsavimas (kompozitorius Martynas Bialobžeskis).
Tada ir uždaras kambarys su nudobtų žvėrių kailiais nukabintomis kambario sienomis atsiveria į erdvę anapus, kur mirusieji džiaugiasi gryno oro malonumais: žaidžia badmintoną, važinėja dviračiais.
Muzikos ritmu pražygiuoja gedėtojai. Palaidojusi eilinę auką, Gešė netampa dar labiau prislėgta – sąlygiškumo intonacija tolydžio stiprėja, pasakojimas vis labiau tolsta nuo realizmo, virsta pasaka, savotiška parabole.
Nėra jokios vilties
Žaidimo taisykles netrunka perprasti ir žiūrovai, pasitinkantys naują kandidatą „į kavą“ kvatojimu.
Juokas nutyla tada, kai priešais kavos puodelį lieka sėdėti pati Gešė, o jai už nugaros atviros visos durys į mirtį.
Spektaklis režisūriškai tobulas savo ribose, taikliai suvaidintas (ypatingo pagyrimo nusipelno nuosekliai „išvyniojamas“ R.Valiukaitės Gešės vaidmuo). Tačiau žiūrint jį peršasi įkyri mintis, kad vietoj alternatyvos (kurios laukiame iš meno kūrinio) jis pučia į vieną dūdą su „laiko dvasia“, brėžiančia gaires „sėkmingai savirealizacijai“.
O ji jau seniai moko patraukti iš kelio tuos, kurie mus varžo, – vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis.
Sirgo maniakine depresija
R.W.Fassbinderis, režisierius
„Dar būdamas vaikas kenčiau nuo to, kas vadinama maniakine depresija. Man labiausiai padėjo darbas. Visi, kurie patiria depresiją, žino, kad ji gali nugalėti, – tuomet laukia vaistai. Iškyla pavojus nuo depresijos pereiti prie siaubingos ramybės.
Aš nenorėčiau visą laiką būti liūdintis žmogus, aš norėčiau būti (o Dieve, dabar pasakysiu „normalus“ ir būsiu neteisingai suprastas, bet vis tiek pasakysiu) normalus, o ne depresyvus žmogus“.
