 |
| Tiek daug vėjo ir žiūrovų nedusinančių dūmų scenoje dar neteko regėti |
Režisierius pamėgino praturtinti dramaturgo tekstą
„Raiši žirgai nešuoliuoja“ – Jaunimo teatro premjera su puikiu aktoriumi Rolandu Kazlu. Bet ar aktorystė yra šio niūraus spektaklio centras? R.Kazlas – Jaunimo teatro vizitinė kortelė. Tokius eiklius žirgus būtina gerbti, tausoti. Negalima nuvaryti, po to nušauti. Kad išsilaikytų, aktorius griebiasi savo intonacijų, tarytum jam būtų nuobodu būti vienu ar kitu dramaturgų ženklintuoju.
Ko laukti iš režisieriaus Igno Jonyno naujo spektaklio? Tuo labiau kad R.Kazlas vaidino ankstesniuose režisieriaus spektakliuose – „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikose“, „Kaliguloje“, „Žmogaus gyvenime“.
Saulėtos Ispanijos autorius Luisas del Valis parašė slogią ir jaudinančią monodramąišpažintį „Raiši žirgai nešuoliuoja“, kuri nuosekliai pasakoja nenusisekusį žmogaus likimą. Vaikystėje patirti priekaištai, nelaiminga meilė, vedybos su moterimi, kuri nekėlė tokių jausmų kaip pirmoji meilė, pinigų „gaminimo“ mechanizmas, narkomano sūnaus nušovimas? Sėdi Migelis teisiamųjų suole ir bando atsakyti į klausimą „ar esate kaltas?“
Teatrą bando paversti kinu
Režisierius atsisakė nuoseklaus pasakojimo ir monodramą pabandė paversti įvairių sąlygiškumų pripildytu kameriniu spektakliu. Čia sūnus Markosas – ne tik realus, jis ir kalba naujai parašytus tekstus. Markosas (aktorius Giedrius Savickas) nardo po sceną tarsi vaiduoklis, gyva žaizda, padėdamas režisieriui kurti būtent jo sugalvotą spektaklį ir sumaišantis visas dramaturgo kortas. Vieno žmogaus išpažintis tampa dviejų žmonių likimais.
Pjesė pakankamai vaizdinga, todėl nieko nuostabaus, kai kažkada kūręs poetinius spektaklius („Apsiaustas“, „Naktis prieš pat miškus“, „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“), I.Jonynas vaizdinius lenkia į sau palankią pusę. Ir ankstesniuose spektakliuose šis režisierius buvo atidus šviesai, garsui, vėjui, o šiame jis teatrą bando paversti kinu.
I.Jonyno kino teatras savitas ir įdomus, bet sąlygiškumas panaikina kai kurių scenų prasmes. Bandydamas išplėsti psichoanalitinio teksto potekstes, režisierius sunaikina paprastumą, kuris mene ne visada būna paskutinėje vietoje.
Sunku įžiūrėti aktorių veidus
Tuščia teismo salė ar dramaturgo siūloma iliuzinė šviesa, kuri netrukus turi apšviesti visą salę, šiame spektaklyje pakeisti tamsiu kalėjimo ir atliekų konteinerių paviljonu su viena vertikale – „švyturiu“ (scenografija Renatos Valčik).
Visas veiksmas scenoje sudėliotas taip, kad Migelį vaidinantis R.Kazlas lieka niūrioje prieblandoje, nuolat trūksta šviesos, leidžiančios regėti šio raiškaus aktoriaus akis, mimiką – tikrąjį personažo veidą. Šviesus paltas tamsiose dekoracijose atrodo kaip dėmė, o į jį nukreipta aktyvi vieno prožektoriaus šviesa situacijos negelbėja. Todėl visą spektaklį tenka ieškoti dermės tarp to, ką girdi, ir to, ką regi.
Unikali R.Kazlo aktorinė atmintis – jis kalba dramos žodžius taip laisvai, lyg jie būtų išmokti prieš šimtą metų. Jo sceninė organika išnaikina ribas tarp dramaturgo, režisieriaus ir personažo, bet visuma per daug suskaldyta.
 |
| Giedrius Savickas (Markosas) ir Rolandas Kazlas (Mugelis). Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Sunaikino, kas pjesėje opu
I.Jonynas mąsto kapotai, kaip kine – kadras po kadro. Yra išskirtinio grožio scenų – Migelio veidas kino projekcijoje, režisieriaus pamėgtas ventiliatorius. Kažkada atrastos priemonės atrodo senamadiškai. Spektaklio pirmajame plane – moralinė, socialinė, laikraštinė tema, kurios variacijas galime skaityti visoje spaudoje. Nors ir bandoma praskleisti herojaus uždangą, tačiau kol kas matyti vien paskiri teksto ir plastikos bruožai.
Tiek daug vėjo ir žiūrovų nedusinančių dūmų scenoje dar neteko regėti. Judesiu, vaizdu reiškiamos mintys lyg mistiniame filme padėjo sunarplioti tikrovę su prisiminimais, mintis – su sapnais ir svajomis.
Narkotikų tema ypač aktuali, bet socialinis spektaklio sluoksnis nedera su režisieriaus stilistika. Atradęs į save panašų autorių, I.Jonynas scenoje kažkodėl bandė prikurti daugiau nei yra tekste ir sunaikino tai, kas pjesėje tikra ir opu.
Kūrėjas derina teatrą ir kiną
* Režisierius I.Jonynas (g. 1971 m.) – vilnietis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo televizijos režisūrą, magistrantūroje įgijo dramos teatro režisieriaus diplomą.
* 1991 m. Varšuvoje išklausė režisieriaus K.Zanussi seminarų ciklą, 1993 m. stažavosi Amsterdamo kino mokykloje.
* Nuo 1994 m. – Valstybinio jaunimo teatro režisierius. Debiutavo spektakliu „Apsiaustas“ (1995 m.) pagal N.Gogolį.
* Kiti spektakliai Jaunimo teatre: „Sirano“, „Naktis prieš pat miškus“, „The Making of B.Movie“, „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikos“, „Kaligula“, „Žmogaus gyvenimas“. Trys pastarieji – su R.Kazlu pagrindiniuose vaidmenyse.
* I.Jonynas sukūrė du trumpametražius filmus – „Sekmadienis toks, koks yra“ ir „Šokantis kirminas“.
