„Spektaklis meta iššūkį ir klausia mūsų, kas esame, iš kur atėjome ir kur einame“, – taip Oskaro Koršunovo spektaklį „Tos akys“ įvertino Norvegijos miesto Stavangerio laikraštis „Rogalands Avis“.
Spektaklis sukurtas pagal žymiausio norvegų dramaturgo Jono Fosse pjesę, parašytą specialiai šiam įvykiui – įstabaus grožio parko perdavimui kultūros reikmėms. Vaidinimui fjordo pakrantėje buvo pastatytas amfiteatras pagal režisieriaus ir dramaturgo viziją.
„Tos akys“ Europos kultūros sostinėje Stavangeryje bus vaidinamos iki rugpjūčio 29 d. Spektaklis prasideda saulei leidžiantis – kas vakarą vis pora minučių vėliau. Jis vainikuoja ilgai trunkantį kultūrinį projektą „Pasakos kraštovaizdyje“.
Pasakiški rėmai vaidinimui
„Tai vizualus ir ypatingas teatras. Galybė tarp dangaus ir jūros. Publika kviečiama kelionei po gamtą ir nuostabų meno potyrį, pasibaigsiantį galingu akordu naujai pastatytame Lundsneseto amfiteatre“, – džiūgavo „Aftenposten“ žurnalistas.
Kuo šis teatras ypatingas? „Apie 21 val. žmonės sėda į savo vietas, – rašė „Aftenposten“. – Teatras, kuriame susijungia gamta, muzika ir žmonių gyvenimas, yra nepaprastai efektingas. Vanduo, kalnai ir dangus tampa pjesės scenografija. Nepaisant to, kad pats pjesės „Tos akys“ tekstas yra tipiškas dramaturgui J.Fosse – monotoniškas ir liturginis, – šis pastatymas yra kitoks.
Režisierius iš Lietuvos O.Koršunovas žinomas netradiciniais pastatymais. Jis pakreipia J.Fosse dramą daug ekspresyvesne linkme, nei esame pratę. Tikslas – sukurti totalų teatrą. Vasaros naktis ir scena atvirame ore suteikia pasakiškus rėmus užburiančiam spektakliui“.
Vasaros nakties sapnas
„Sukurti reginį buvo sunku. Neįmanoma. Galbūt, bet tai neabejotinai yra dar nematytas reginys, ir publika į jį veržiasi kaip niekada anksčiau“, – paliudijo dienraštis „Aftenbladet“. – „Premjeroje, kurią matė daugiau nei 1300 žiūrovų, įsitikinome, kad šis spektaklis gali užimti aukštą vietą viso pasaulio teatriniuose pastatymuose.
Europoje labiausiai žinomas šiuolaikinis Norvegijos dramų meistras J.Fosse nėra lengvas uždavinys režisieriui. Pasakiškai drąsiai pasielgė Rogalando teatras, rengdamas tokį neįprastą projektą. Drąsūs buvo ir pats J.Fosse, ir žymus režisierius O.Koršunovas, kurie nuogą tekstą perkėlė į didžiulę erdvę.
Publikai parodoma metafizinė pasaka, įkvėpta antikinio graikų teatro. Personažai – ne individualūs žmonės, o idėjos, archetipai. Jie neturi vardų – tai jaunas vyras, senas vyras, jauna moteris, sena moteris, šešėlis, du balsai. Čia nėra laiko ir siužeto, veiksmas vyksta amžinoje erdvėje – žemė, jūra, dangus, kalnai. Žmonės neišvengiamai sensta, o šalia jų visuomet yra šešėlis – kaip grėsmė, paguoda ir priminimas, kad vienintelis tikras dalykas yra mirtis.
Muzika kinta nuo melodingos iki triukšmingos, nuo harmoningos iki nerimastingos. Nedingsta nė vienas žodis – neįtikėtina spektaklyje, kuriame tiek daug garso ir kuris vyksta atvirame ore“, – rašė „Aftenbladet“.
Pribloškiamai gražios akys
„J.Fosse paprasti, beveik ritualiniai tekstai paprastai vaidinami ramiai ir paprastai. Šiame spektaklyje tekstas dalijasi dėmesiu su dramatiška Gintaro Sodeikos muzika ir pribloškiamai nuostabia Peterio Lundquisto scenografija“, – pažymėjo NRK (Norvegijos radijo ir televizijos interneto puslapis). Šokėjus recenzentas pavadino mažais velniukais, kurie pripildo sceną žmogiškojo chaoso, baimės ir pasipriešinimo gyvenimui. „Gražu ir jaudinama“, – apibendrino kritikas.
Dienraštis „Rogalands Avis“ teigia, kad „spektaklis meta iššūkį ir klausia mūsų, kas esame, iš kur atėjome ir kur einame. Tas akis atsiminsime ilgai, nes tai manifestas sugebėjimui turėti didingas mintis ir jas didingai įgyvendinti – žinoma, turint pinigų, talento ir geros valios išteklių“.
Žmogus susilieja su peizažu
Režisierius Oskaras Koršunovas: „Tai, kad spektaklyje „Tos akys“ peizažas tapo žmogaus sielos veidrodžiu, kad už gamtos grožio gali slypėti žmogiškoji drama, man buvo visiškai naujas dalykas. Kai žiūri į kalnus, labai aiškiai jauti žmogaus laikinumą, supranti, kad žmogaus gyvenimas – tik akimirka amžinybėje. Tačiau, kita vertus, supratau, kad žmogus gali ir sugeba susilieti su peizažu, gamta ir šitaip tapti amžinybės dalimi.
Nors pjesės personažai grynai simboliniai, vis dėlto pavyko iš jų sukurti žmogiškus charakterius. Su aktoriais improvizavome, žaidėme, juokavome. Buvo svarbu iš spektaklio nepadaryti kokio nors simbolių ir metaforų montažo, bet parodyti žmogaus likimą, kurio misteriją – gimimo, gyvenimo ir mirties – išgyvename kiekvienas. Akys, žiūrinčios į jūrą, o kartu į savo sielą, yra kiekvieno iš mūsų“.
