Vietoj ašarų – juokas ir šokis

Rūta Oginskaitė 2008-09-30 Lietuvos rytas / Mūzų malūnas, 2008 08 29
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Spektaklyje mirtis tampa moterų konkurente

Nacionalinis dramos teatras Vilniuje naują sezoną šeštadienį atidarė kameriniu spektakliu „Našlės“. Šis vaidinimas – savotiškas mėginimas pažvelgti mirčiai į veidą.

„Kokia elegantiška!“ – apstulbsta spektaklio „Našlės“ herojai ir net susikauna dėl grakščios moters juodais drabužiais (Dalia Michelevičiūtė). Kokios gėlės labiausiai jai tinka? Ak, taip, chrizantemos, susipranta paslaugusis Padavėjas (Marius Jampolskis), irgi sužavėtas juodosios viešnios.

Išgyvenome du makabriškus sezonus, kai dažniausias veiksmas – imti baltas gėles ir skubėti atsisveikinti su mylimu artistu, rašytoju ir net kritiku. Ir štai režisierius Sigitas Račkys atrado Slawomiro Mrožeko 1992 metais parašytą pjesę, kuri leido pajuokauti elegantiškosios ponios adresu. Parodyti ją kaip trokštamą moterį.

Spektaklio įžangos pažadai

Ilga įžanga žiūrovams suteikia gana daug laiko įsižiūrėti į dvi nerimstančias damas. Ko jos taip laukia tuščioje kavinėje? Ko viena nesiliauja dūsauti (Vitalija Mockevičiūtė), o kita – barbenti pirštais į stalą (Monika Bičiūnaitė)? Per tą ilgą įsižiūrėjimą į abi ponias turime suprasti, ką spektaklis žada. Dramą ar komediją? Buitį ar būtį?

Scenografo Gintaro Makarevičiaus trys stalai, išdėlioti tamsioje erdvėje, nežada buities. Kostiumų dailininkės Kotrynos Daujotaitės drabužiai rodo, kad turėtų būti malonu. Nuolankiai tipenantis M.Jampolskio Padavėjas mirkteli publikai, ir tai tarsi spektaklio pažadas: pakutensime.

Etiketės iš senos knygos

Klausiausi sąmojingų, paradoksalių pjesės tekstų, kuriais svaidosi abi ponios, nesulaukiančios savo ponų, ir jau ketinau žinovo tonu pareikšti: „Čia juk absurdo pjesė. Kažin ar reikėtų taip iš tikrųjų pyktis dėl neatėjusių vyrų“.

Na, tas tikrumas gerokai groteskiškas, o ne „kaip gyvenime“ – nes ir S.Račkys, ir M.Bičiūnaitė su V.Mockevičiūte supranta, kad jie vaidina S.Mrožeką, o ne kokią Žemaitę. Bet mano įkarštį ginti S.Mrožeką, kaip absurdo teatro autorių, užgesino pats S.Mrožekas, viename savo interviu pareiškęs, kad tą terminą – „absurdo teatras“ – išrado prodiuseris, scenaristas ir kritikas Martinas Esslinas netgi prieš keturiasdešimt metų.

Esu labai dėkingas, prisipažino S.Mrožekas, kad jis įtraukė mane į knygą apie absurdo teatro autorius, nes tai mane padarė geriau žinomą arba mažiau nežinomą Vakarų Europoje. Pasak S.Mrožeko, M.Esslino knyga keturiasdešimt metų buvo skaitoma kiekviename universitete. Jos teiginiai tapo „kritikų mantromis“.

Bet ar toji patogi etiketė atskleidžia visą esmę? „Ta knyga dabar labai sena, labai dulkėta, ir aš manau, aš tiesiog turiu vilties, kad nauja karta turės naujų idėjų ir ras visiškai naujų suvokimo būdų“, – sakė „Našlių“ autorius. S.Račkys su savo komanda ieško naujų S.Mrožeko pjesės suvokimo būdų. Jie yra kažkur „tarp“. Tarp dramos ir komedijos, tarp buities ir būties.

Sprendimai ir šokio laisvė

Premjeros pirmojoje dalyje S.Račkiui su M.Bičiūnaite ir su V.Mockevičiūte pavyko laikytis arčiau žemės ir parodijos. Scenose su pyragaičiais, kuriuos V.Mockevičiūtės Antroji našlė kerta ypač išraiškingai, pasiekiama net sąmojo deimantų – pasirodo, net ir galimybe šitaip kimšti saldumynus įmanoma pademonstruoti savo pranašumą. Bet dauguma šios spektaklio dalies sprendimų pernelyg savaime aiškūs. Jie labiau primena antrinimą pjesei, jos iliustravimą, o ne interpretavimą.

Antrojoje „Našlių“ dalyje pasirodo tik damų vyrai, vaidinami Džiugo Siaurusaičio ir Evaldo Jaro. Ir elegantiškoji D.Michelevičiūtės Dama, dėl kurios dėmesio jie kaunasi. Tada režisieriaus fantazija tarytum išlaisvėja, kartais net paskrajoja, kaip dramblotas Dž.Siaurusaičio Pirmasis ponas šokio metu, nors iliustravimo irgi pakanka.

Ar teisingai supratome: mirtis tapo konkurente moterims?

Smagiam šokiui vyrus įkvėpė spektaklio choreografė Loreta Bartusevičiūtė. Kad visas spektaklis būtų šitoks laisvas, pasitikintis ir bebaimis kvatojančios publikos akivaizdoje!

* * *

Pjesę lydi mistiniai sutapimai

* Žymus lenkų dramaturgas ir satyrikas S.Mrožekas (g. 1930 m.) pastaruoju metu gyvena Nicoje – čia įsikūrė šių metų gegužę dėl sveikatos problemų. Tai antroji jo emigracija iš Lenkijos – pirmą kartą savo gimtinę rašytojas paliko 1963 metais, būdamas 33-ejų.

* Jis gyveno Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Vokietijoje ir Meksikoje. 1996 metais grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Krokuvoje.

* 2002 m. S.Mrožekas patyrė insultą ir kurį laiką negalėjo nei kalbėti, nei rašyti, tačiau po trejų metų intensyvaus gydymo vėl sėdo prie rašomojo stalo ir 2006 m. išleido autobiografinę knygą „Baltazaras“.

* S.Mrožekas yra sukūręs satyrinių apsakymų, groteskinių dramų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jau buvo pastatytos dvi S.Mrožeko pjesės: „Tango“ (1967 m., rež. J.Jurašas) ir „Emigrantai“ (1989 m., rež. I.Bučienė).

* Pjesę „Našlės“ dramaturgas parašė 1992 m. Meksikoje, sveikdamas po operacijos – kai kurie jo kūrybos tyrinėtojai mano, kad baigęs šį darbą jis pradėjo sparčiai sveikti, ir su šiuo rašytojo veikalu sieja įvairius mistinius sutapimus.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.