Tik artistas ir ekranas – tokią partnerystę regime spektaklyje „Katinas Temzėje“, kuris pasakoja, kaip lietuvaitė jaučiasi tarp Londono veikėjų.
„Katiną Temzėje“ verta pamatyti. Čia linksma. Ne vien dėl to, kad rašytojos Anetos Anros aprašytos situacijos – lietuvaitės bandymas pritapti Londone – dažnai juokingos. Čia linksma ir dėl to, kad tampi netikėto meno kūrinio žiūrovu, liudininku, dalyviu.
Režisavo šį spektaklį Gintaras Makarevičius, paprastai kuriantis šiuolaikinį meną arba scenografiją Jonui Vaitkui, Gintarui Varnui, Algiui Latėnui. Vaidina didžiulis būrys įdomiausių teatro aktorių, bet visi jie – ekrane, nufilmuoti Audriaus Kemežio. Scenoje – tik Andrius Bialobžeskis. Komentuoja, ironizuoja, tyčiojasi, dainuoja. Sudeda taškus. Valdo.
Toliau nuo įprasto kelio
Neužsisklendžiantis viename žanre, vienoje meno srityje menininkas – vis dažnesnis reiškinys. Gamta juk nieko nepririšo prie vienos profesijos. „Aš siaubingai norėjau kur nors išvažiuoti. Ir kad viskas viskas pasikeistų“, – tokį A.Anros sakinį galima laikyti paties spektaklio pagrindine mintimi.
A.Anrą ir pačią labai pakeitė „Katino Temzėje“ rašymas. Ji studijavo menotyrą, parašė romaną. Kai romanas ėmė virsti spektakliu, pati suvaidino pagrindinę heroję Gabrielę. Turbūt tai ir nenuostabu, žinant, kad inscenizacijos-ekranizacijos ėmėsi jos vyras G.Makarevičius. Jie abu „išvažiavo“ gana toli nuo savo ankstesnių profesijų ir patirčių. Kaip turbūt ir kiti „Katino Temzėje“ kūrėjai.
Londono personažų galerija
Pernai nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ skaitymuose „Katinas Temzėje“ buvo dar tik eskizas ir vadinosi „Karjera“. Nebanaliai ir sąmojingai papasakota „emigrantės“ (tegu tik vasaros atostogoms svetur atsidūrusios) istorija ir londonietiškų personažų galerija įsiminė kaip gaivus ir aktualus dalykas scenoje.
 |
| Aneta Anra ir Andrius Bialobžeskis. Organizatorių nuotraukos |
Dabar, kai viešosios įstaigos „Panoptikumas“ rūpesčiu A.Anros ir G.Makarevičiaus kūrinys iš eskizo virto premjera, galima iš naujo gėrėtis ir stebėtis aktorių darbais. Juk visi jie – Dalia Overaitė, Sigitas Račkys, Aušra Pukelytė, Dainius Svobonas, Ramūnas Cicėnas, Vytautas Rumšas, Lukas Petrauskas, Tomas Kizelis ir kiti – turi ekrane tik mažyčius, kelių minučių epizodus.
Jokių dekoracijų, jokių charakteringų kostiumų. Tik stambūs planai. Ir subtiliausia vaidyba, kai vos per kelis bruožus atskleidžiamas ne tik asmuo, bet ir jo gyvenimo būdas, net Jauti salsvą Valensijos ramybę, kai V.Rumšas vaidina ispaną. Arba nykią airio būtį, kai ekrane atsiranda R.Cicėnas.
Taip pat nuodėmingą klubų „tik vyrams“ aurą, kai D.Svobono herojus ima ciniškai ieškotis auklės sau ir savo kompanijai. O koks goslus ir rūpestingas S.Račkio profesorius ir jo intymios intonacijos!
Skirtingų žanrų puokštė
A.Bialobžeskio scenoje kuriamas vaidmuo taip lengvai nesiduos apibūdinamas pora žodžių. „Katinas Temzėje“ pagaliau suteikė erdvę artisto temperamentui, kurio platumų dar neleido pažinti joks kitas spektaklis.
Suprantu, kad viskas yra sugalvota, surepetuota ir atidirbta. O atrodo, kad spektaklio tėkmė, jo nuotaikų ir net žanrų kaita priklauso nuo dabar tavo akyse besiformuojančių A.Bialobžeskio herojaus nuotaikų. Nuo jo poreikio kentėti ar sarkastiškai pokštauti. Nuo jo reakcijų į tai, ką ekrane leido sau iškrėsti kiti personažai.
Aktorius surenka spektaklio epizodus į puokštę, suveržia ją. Jis turi sąjungininką – savo brolį kompozitorių Martyną Bialobžeskį. Kaip Andriaus personažas čia nėra vien komentatorius, taip Martyno muzika ne vien akompanuoja. A.Anra ir G.Makarevičius dar labai atsargūs teatre, o Andrius ir Martynas maudosi jame.
Ar „Katinas Temzėje“ atvėrė kokius naujus teatrinius horizontus, išrado nebūtą žanrą? Kažin. Tai greičiau dar netirtos menų jungties žvalgymas. Atradimų dar bus, kai visi kūrinio autoriai tuose žanruose maudysis. Dabar spektaklyje gera dėl to, kad žmonių talentai atsiveria ir sukuria netikėčiausių patirčių žiūrovui. Retenybė, dievaži.
Kol kas tai spektaklis be scenos. O juk rodydamas „Katiną Temzėje“ laimėtų kiekvienas teatras.
