Nacionalinis dramos teatras mėgsta nuomoti salę vakarėliams, bet kartais čia įvyksta ir pagal nacionalinės literatūros kūrinį pastatyto spektaklio premjera. Tarkime, „Saulėtos dienos“ pagal A.Škėmą.
Vilniaus gatvelės painokos, tačiau pasiklysti centrinėje miesto gatvėje tarsi neįmanoma. Praradus vieną orientyrų – Nacionalinį dramos teatrą – net labai įmanoma. Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ pagrindiniam Lietuvos teatrui pagaliau sugrąžino jam numatytas patalpas. O juk dar visai neseniai čia veikė kažkoks naktinis klubas, papuoštas švytinčia iškaba su skaičiais „69“. Nežinia, kas galėjo šauti į galvą šio pastato paskirties nežinančiam naivuoliui, tačiau mes, į teatrą vaikštantys žmonės, juk žinome: čia ponai Glembajai sudarinėja meilės grafikus.
Neplanuoto kankano prasmė
Elito „vakaruškų“ pristabdyti nepavyko nei „Versmės“ rengėjams, nei Antano Škėmos „Saulėtų dienų“ premjerą pristačiusiai Ramunei Kudzmanaitei. Per vienos peržiūrą visa mažoji salė skambėjo nuo fanfarų, sklindančių iš apačios – nuo vakarėliui išnuomotos didžiosios salės.
Paradoksalu, tačiau neplanuotas kankanas retkarčiais net suteikdavo papildomų prasmių gana sentimentaliai „Saulėtų dienų“ nuotaikai. Atrodė, kad čia, tarp griuvėsių ir lūženų, blaškosi siaubo apimti varguoliai, o kažkur už sienos vyksta hedonistinės orgijos.
Šablonai lydi it šleifas
„Saulėtų dienų“ muzika ir garso efektai, kiek jų tąkart pavyko išgirsti, atrodė pernelyg iliustratyvūs. Ar prakalbus apie stepę būtinai turi pasigirsti rytietiški motyvai, o paminėjus arklį – žvengimas? Akordeonu grojantis bolševikas irgi atrodė kiek šabloniškai. Žinoma, tai ir režisierės sprendimas.
Į ganėtinai šabloniškus rėmus buvo įsprausti ir aktoriai. Eimučio Kvoščiausko naivusis Martynukas itin priminė to paties artisto herojus, matytus kitur. Tarkime, teatro „Jaja“ spektaklyje „Gyvenimas dar prieš akis“ ar tam tikra prasme net Kauno dramos teatro „Savižudyje“.
Žiaurūs ir ciniški Algirdo Gradausko (čia vaidinusio Vasilevskį) vaidmenys ar Miglės Polikevičiūtės (čia – Angelas) keista eisena kaip šleifas velkasi jau ne pirmą spektaklį. Angelas, tarsi nuo valerijono lašų apsvaigusi katė, girto žmogaus žingsneliu be perstojo zujo po sceną. Kartais, atrodė, ir be aiškaus tikslo. Tačiau negalima būtų teigti, kad aktoriai savo darbą atliko prastai. Su pasiūlytomis aplinkybėmis neblogai susidorojo visi.
Itin įtikinamas Evaldo Jaro mokytojas Medvedenka. Aistringai mylintis, tačiau neryžtingas tragedijos akivaizdoje jis virsta viskam abejingu, šaltu žmogysta.
Atsisakė apysakos stiliaus
Remigijaus Bučiaus Vileikis balansuoja tarp bailumo ir šeimos galvai pritinkančio tvirtumo. Jis kalba vyrišku balsu, tačiau staiga ima vaikiškai cypti. Šio vaidmens sprendimas buvo bene artimiausias lietuvių avangardistinės literatūros klasiko stilistikai.
Spektaklio kūrėjai valingai ar nevalingai atsisakė A.Škėmos pasiūlytos nuotaikos. Pasakojimą apie nenumaldomą žmogaus norą būti laimingam net šlykštybėje neblogai apibūdina keletą kartų apysakoje kartojami žodžiai: „lyg nusijuokia, lyg atsirūgsta“.
Grotesko link linkstanti A.Škėmos apysaka režisierės R.Kudzmanaitės rankose tapo kiek sentimentalia istorija apie šeimos tragediją bolševikų revoliucijos akivaizdoje.
