UŽTAISAS. Oskaro Koršunovo „Hamletas“ ir publiką skatina pažvelgti į savo sąžinę
Režisieriaus Oskaro Koršunovo sukurtas „Hamletas“ – nepaprastai asmeniškas spektaklis. Tačiau jame telpa tiek daug nuorodų į mūsų laikus, kad visas tris valandas publika turi įtemptai dirbti. Per trumpas, tarsi atokvėpiui numatytas „Hamleto“ sceneles ar komiškus intarpus režisierius neleidžia žiūrovams visiškai atsipalaiduoti. Tai viena, tai kita detalė, reakcija skatina išlikti budriems ir nepasitikėti tuo, ką matai.
O.Koršunovo kuriamas pasaulis iš tiesų yra scena, kur, kaip sako Žakas iš kitos Williamo Shakespeare´o pjesės „Kaip jums patinka“, ir moterys, ir vyrai „ne po vieną vaidmenį vaidina“. Šio gyvenimo spektaklio uždangą nuleidžia tik mirtis. Bet ir ji čia, išskyrus paties Hamleto baigtį, yra suvaidinta.
Trokšta nuplėšti kaukes
Užrašas „Visas pasaulis – scena“, kabėjęs prie įėjimo į „Globe“ teatrą, seniai tapo nuvalkiota kliše, nors karalienės Elžbietos laikų žmonėms tai anaiptol nebuvo tik skambi metafora. O.Koršunovo „Hamletas“ atskleidžia tikrąjį šio vaizdingo posakio dramatizmą ir kartu renesanso saulėlydžio pasaulėjautos artimumą šiai dienai.
O.Koršunovo Elsinoras – tai teatras, tačiau ne tas, kur nerūpestingai žaidžiama ar mielai atsiduodama iliuzijos apgaulei. Šis teatras, kurio dirbtinumas čia be skrupulų apnuoginamas, pražudo juo susigundžiusius, suluošina jų sielas, atimdamas jų tikrąjį „aš“. Todėl Dariaus Meškausko vaidinamas Hamletas trokšta ne „pataisyti sugverusią gadynę“, o nuplėšti jį supančių veikėjų kaukes.
Kaip surasti save?
Vaidybos, kaip apgaulės ir saviapgaulės, tema varijuojama skirtinguose O.Koršunovo „Hamleto“ lygmenyse. Pats Hamletas ryžtasi vaidinti pamišėlį tam, kad demaskuotų kitų personažų klastą ir apsimetinėjimą, priverstų juos pažvelgti į savo sąžinę. Ta akistata su sąžine įvyksta tik trumputę akimirką, kuri, deja, nieko nepakeičia.
Kaip parodo desperatiškos Klaudijaus pastangos melstis arba nesėkmingi Gertrūdos bandymai išgyventi kaltę prieš sūnų ir prieš Ofeliją, atgailauti gali tik tas, kuris, W.Shakespeare´o žodžiais tariant, yra „suradęs pats save“. Šiame „Hamlete“ vaidina visi ir iš tiesų ne po vieną vaidmenį. Įtaigiausiai tai atskleidžia režisieriaus sprendimas Klaudijaus ir Tėvo šmėklos vaidmenį skirti vienam aktoriui – Dainiui Gavenoniui.
Kas yra tikrasis Klaudijus ir kas buvo nužudytasis Tėvas? Keldamas žiūrovams (ir, be abejo, sau pačiam bei aktoriui) šį klausimą, režisierius verčia D.Gavenonį tą patį Klaudijaus monologą sakyti du kartus, keičiant akcentus ir santykį. Tačiau įstabiausia yra tai, kad D.Gavenonis Klaudijų ir Tėvo šmėklą vaidina visiškai ta pačia maniera, už kurios galima įžiūrėti paties aktoriaus požiūrį. Panašų eksperimentą O.Koršunovas atlieka ir su Nelės Savičenko Gertrūda, taip pat nešiojančią ne vieną kaukę.
Personažų maskaradas
Vieni Elsinoro teatre vaidina azartiškiau, lengvabūdiškiau, kaip Vaidoto Martinaičio Polonijus, dar ir pažeriantis šmaikščių aforizmų apgaulės ir tiesos tema, kiti vulgariau, atviriau, kaip Tomo Žaibaus ir Giedriaus Savicko Rozenkrancas ir Gildensternas.
Rasos Samuolytės Ofelija, persirengusi japonės kostiumu, vaidina naiviau, vaikiškiau, Juliaus Žalakevičiaus Horacijus, manipuliuojantis šviečiančia klouno nosimi, – ciniškiau, dygiau. Tik Dariaus Gumausko Laertas, regis, atsisako dalyvauti šiame maskarade. Bet ir jį galop įtraukia teatro smagratis. Nors finalinė Hamleto ir Laerto dvikova butaforinė, kelia ji tikriausią gailestį ir šiurpą.
Tikrasis ydos veidas
Chrestomatinis Hamleto monologas „Būti ar nebūti“ O.Koršunovo versijoje reiškia „Būti ar vaidinti“. Jį D.Meškauskas taip pat sako dusyk. Pirmąkart – įtemptai, skausmingai, bet dar lyg vildamasis „ydai parodyti tikrąjį jos veidą“. Antrąkart – pačioje spektaklio pabaigoje – kaip transo apimtas aktorius mėgėjas, apgailėtina „pasaulioteatro“ auka.
Tikrovės ir regimybės dvikovos arena – aktorių grimo kambarys. Tokia O.Koršunovo drauge su kostiumų dailininke Agne Kuzmickaite sumanyta scenografija vizualiai neįspūdinga, bet būtent grimo kambaryje, vos nusivalius vieną grimą, tuoj tepamas kitas, nusimetus vieną kaukę, dedamasi kita.
Todėl suprantama, kad būtent ši erdvė priverčia užduoti sau klausimą „Kas tu esi?“. Ne tik spektaklio kūrėjams, bet ir žiūrovams.
* * *
„Hamleto“ susitikimai su publika
* Iki lietuviškos premjeros, sostinės „Menų spaustuvėje“ įvykusios praėjusį savaitgalį, O.Koršunovo „Hamletas“ jau kelis kartus buvo pristatytas publikai. Pasaulinė „Hamleto“ premjera įvyko šių metų rugsėjo 9 d. Norvegijoje. Šių metų pavasarį dar repetuojamo spektaklio peržiūra buvo surengta Graikijoje, Salonikuose. Dar vienas susitikimas su publika įvyko spalio mėnesį tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos“ programoje – tada „Hamletas“ buvo parodytas nedidelei festivalio užsienio svečių auditorijai.
* Spektaklyje vaidina nuolatiniai O.Koršunovo kūrybos partneriai – D.Gavenonis (Klaudijus, Tėvo šmėkla), R.Samuolytė (Ofelija), V.Martinaitis (Polonijus), D.Gumauskas (Laertas) ir Klaipėdos aktoriai, anksčiau kūrę su O.Koršunovu Klaipėdos dramos teatre, – D.Meškauskas (Hamletas) ir N.Savičenko (Gertrūda). Spektaklyje pasirodo ir jaunesniosios kartos aktoriai J.Žalakevičius (Horacijus), T.Žaibus (Rozenkrancas, Bernardas), G.Savickas ir J.Verseckas (Gildensternas, Marcelas).
* „Hamleto“ scenografiją kūrė pats O.Koršunovas kartu su kostiumų dailininke A.Kuzmickaite, muziką – kompozitorius A.Jasenka, šviesų dailininkas E.Sabaliauskas, garso dizaineris – V.Vilutis.
