Režisierius Gintaras Varnas, adaptavęs keturis Williamo Shakespeare´o kūrinius - „Vasarvidžio nakties sapną“, „Užsispyrėlės sutramdymą“, „Makbetą“ ir „Ričardą II“, bandė sukurti spektaklį, kuris ne tik nubrėžtų žmogaus gyvenimą (nuo gražios jaunystės iki skausmingos mirties), bet ir paskatintų atidžiau pažvelgti į vieną garsiausių pasaulio dramaturgų Shakespeare´ą ir pasvarstyti: ar galėjo jis vienas parašyti tokias skirtingas dramas?
Skirtingų kūrinių sujungimas į vieną gali būti įdomus tik tyrinėtojams ar žmonėms, apsišarvavusiems ypatinga kantrybe, nes kokie bebūtų įtaigūs junginiai, kyla klausimas: kam reikalinga jungti įdomius sprendimus? Ar ne geriau pastatyti keturis skirtingus spektaklius, tuo labiau, kad stilistiškai jie labai įvairūs, o prasmių gausa itin intensyvi.
Shakespeare´o kalba graži ir turtinga (deja, ne visi lietuviški vertimai tuo pasižymi). Natūralu, kad žiūrovui atšimpa smegenys sugromuliuoti tokį kiekį informacijos. Daugiasluoksnės mintys kartais dėl elementaraus siužeto nesuvaldymo apskritai lieka arba neišgirstos, arba beprasmės.
„Šekspyriada“ - spektaklis tiems, kas skaitė Shakespeare´ą, arba tiems, kas eina bet kur ir bet kada. Įdomiausiai šiame kontekste atrodo „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Užsispyrėlės sutramdymas“. Humoru ir sąmoju spinduliuojantys fragmentai ne tik priartėjo prie Shakespeare´o, bet ir atgaivino gana niūrų spektaklio foną. Jaunyste trykštantys aktoriai pademonstravo tai, ką seniai teatre teko regėti: psichofiziniai veiksmai sujungti su profesionaliai parengtu kūnu. Ir to pakako, kad kupiūruoti tekstai būtų raiškūs, kad tai, kas vyksta, būtų įdomu ne tik žiūrėti, bet ir suprasti. Jaunųjų aktorių išradingumas, sugebėjimas ne suvaidinti, o tikrai patirti įvairius nuotykius, nesusipratimus, sutapimus, šias spektaklio dalis pavertė unikaliomis improvizacijų aukštumomis. (Teko matyti paskutinį Oskaro Koršunovo „Vasarvidžio nakties sapno“ spektaklį, kuriame kažkada taip pat jaunųjų aktorių išradingumas šiandien nė kiek nenuslūgo, o tik sustiprėjo.) Shakespeare´as yra burtininkas, nes visi jį vaidinantys aktoriai jaučiasi nuostabiai, nors režisūrinės užduotys ir labai sunkios.
Varno teatrą gali kurti tik ypatingo atsidavimo žmonės. Jis tiesiogine to žodžio prasme reikalauja teatrinio kraujo. „Šekspyriados“ (nemalonus žodis) nesuvaidinsi nei viena, nei dviem kojomis. Reikalingas maksimaliausias atsidavimas, gyvenimas teatru, išpažintis. Varnas kuria ritmiškai intensyvų spektaklį, tačiau link savo tikslo - teatrinės paslapties atskleidimo - sėlina gana lėtai. Jis net nesibodi intarpų, kurie primena mokyklinį teatrą. Varno režisūrai apskritai būdingas bangavimas, todėl šį kartą skirtingos medžiagos šį bangavimą tik išryškino. Atoslūgiai kaitaliojosi su unikaliausių atradimų potvyniais. Be to, režisierius pirmose dalyse sąmoningai spektaklio veiksmą kūrė, pasitikėdamas triumfuojančiais aktoriais, o paskutinę dalį, lyg pasiskaninimui, pasiliko sau. Čia jis pasitelkė ne tik brandžius Jaunimo teatro aktorius, bet ir pademonstravo, kaip galima teatre žaisti šviesomis, kaip minimalistinės dekoracijos tampa pilnaverčiais polifoninio spektaklio segmentais, kokią ypatingą reikšmę spektaklyje gali vaidinti muzika ir kaip ją galima naudoti kaip vieną iš pagrindinių emocinių lūžių, kuo svarbus lėlių teatras ir kaip betarpiškai jis gali būti integruotas į vaidybinį spektaklį, kodėl šešėlių teatras tokiame pastatyme tampa paskutiniu ir svarbiausiu akcentu.
Varnas moka kurti teatrinę alchemiją, tačiau jo trumpesnių distancijų spektakliai palieka daugiau erdvių asociacijoms. „Šekspyriadoje“ jų tiek daug, kad jas reikia arba pažodžiui užsirašinėti arba atskirai analizuoti, lyg tai būtų paskiri spektakliai. Žvelgiant į „Šekspyriadą“ kaip vientisą kūrinį svarbiausia išlieka režisieriaus kaip dramaturgo ir dramaturgo kaip autoriaus kelionė iš jaunystės į mirtį. Finalinėse scenose ji nuskamba labai „varniškai“ - gaudžiant visoms teatro triūboms. Tai iš tiesų jaudina. Ne veltui šiai parabolei brėžti režisierius pasitelkia ir pačius jauniausius aktorius, ir tuos, kurie gyvenimą jau yra pažinę daug labiau. Gali rašyti atskiras studijas, pavyzdžiui, apie Vainiaus Sodeikos ir Andriaus Bialobžeskio vaidmenis, arba Emilijos Latėnaitės-Beliauskienės ir Neringos Varnelytės veidų iškalbingumą. Neringos Varnelytės Ledi Makbet pavadinčiau vienu iš ryškiausių šio spektaklio ženklų tiek režisūriniu požiūriu, tiek unikaliai aktorės išgyventu pasauliu. Jai apsigaubus antklode, po kuria tikriausiai glaudėsi ir Calderóno „Gyvenimo - tai sapno“ personažai, ar amžiams nurimus mirties geltonyje, už kurio šešėliai „šoka“ gyvenimą, skleidžiasi režisieriaus koncepcija, jausmų gūsiais ir daugiabalse teatro kalba atskleidžiama tai, ką tiek šimtmečių slepia Shakespeare´as. Tuo tarpu Vainių Sodeiką jau šiandien galima išskirti kaip geriausią jaunąjį aktorių, nes jo virtuoziškumas yra nepaprastas atradimas. Tai yra akrobatas ir mąstytojas. Iš pažiūros ramus, perkaręs aktorius spektaklyje suvaidino net šešis sudėtingus vaidmenis. Gintaras Varnas moka aktorius atskleisti, moka jiems sukurti tokias zonas, kuriose jie ne vaidina, o gyvena pilnakraujį teatrinį gyvenimą, kada aktoriaus žmogiškoji branda ir vaidmuo ne tik išgyvenama jų pačių, bet tampa regima žiūrovui.
Tokių nepamirštamų akimirkų padovanoja beveik visi spektaklio aktoriai: Andriaus Bialobžeskio Makbetas tiesiog prašosi būti suvaidintas atskirai. Aktoriui suteikta galimybė per patį mažiausią laiko tarpą išgyventi visą viduramžių Škotijos karvedžio baisių nusikaltimų troškimą, laumių pranašystes... Makbetas yra toks realus, jog aktoriui nebūtina jo paversti šiandienos politinių realijų citata. Pakanka Bialobžeskio organiškumo, kad galėtum jausti šio personažo genetiką, per kurią skleidžiasi viso kūrinio prasmė.
Intarpai, primenantys mokyklinį teatrą. Dmitrijaus Matvejevo foto |
Trumpai nenusakomas yra ir slidusis Sergejaus Ivanovo Ričardas II. Aktorius mėgaujasi šiuo vaidmeniu, valdžia suteikia jo herojui estetinį malonumą, jis gėrisi savimi net kentėdamas, net nujausdamas mirtį. Ivanovas tarytum atgaivino savo pirmtako Juozo Budraičio Ričardo II šmėklą. Skirtingos režisūrinės ir aktorinės sampratos tik dar geriau leidžia pažinti autoriaus gelmes ir traktuočių galimybes.
Labai tiksli Vido Bareikio intermedija, skirta Vlado Bagdono vaidybos manierai. Toks žaismingas pokalbis primena, jog kiekviena karta turi teisę Shakespeare´ą vaidinti ir suprasti savaip. Visi Bareikio vaidmenys šiame spektaklyje taip pat įsiminė, o Petručijus pranoko visus lūkesčius. Taip kaip „Comédie Française“ teatre Koršunovas šiam vaidmeniui rado Loïc Corbery, kurio jėga buvo nukreipta į Katarinos demoniškos jėgos sutramdymą, taip ir Varno „augintinis“ Bareikis visas scenas „prašukuoja“ akimirksniu.
Emilija Latėnaitė-Beliauskienė - iš akies traukta Katarina. Visuose Varno spektakliuose ji lyderiauja - tokia jos aktorinė prigimtis. Todėl labai smagu žiūrėti, kaip Petručijus bando ją sutramdyti, bet iš tiesų ji lieka nesutramdoma. Režisierius šią aktorę pasitelkia lyg savo pagalbininkę - ji visose savo scenose yra nepaprastai žavi.
Tiek Jaunimo teatro senbuviai Neringa Varnelytė, Nerijus Gadliauskas ar Aleksas Kazanavičius, tiek jaunieji vienas kitą papildo, pakelia, palaiko. Šiame spektaklyje labai svarbi partnerystė, kuri regima viso spektaklio metu.
Ainiui Storpirščiui atiteko „antraplaniai“ vaidmenys, nulemiantys „pagrindinių“ personažų likimus - Bolingbrukas, Pakas. Netgi Gremijus ar Aktorius iš „Užsispyrėlės sutramdymo“ byloja apie šio aktoriaus muzikalumą - sugebėjimą kiekvienai „partijai“ pritaikyti skirtingas natas, skirtingą balso tembrą, skirtingą plastiką. Jis visada jaučia partnerį, nesistengdamas suoluoti. Ir išlieka savarankiškai individualus.
Elzės Gudavičiūtės ir Eglės Špokaitės siautulingos jaunystės proveržiai papuošė ne vieną sceną. Jos Hermija ar Laumė sukurtos organiškai ir įtaigiai, o Gudavičiūtės temperamentas trykšta tiek Elenos, tiek kompiuterininkės Laumės vaidmenyse.
Mariaus Repšio ir Dovydo Stončiaus personažai taip pat išlieka atminty kaip stebėtinai paslankūs ir tikslūs. Abu aktorius režisierius „naudoja“ ir faktūriškai, ir techniškai.
Jaunieji aktoriai yra surepetavę tokį kiekį mikroscenų, todėl stebiesi, kada visa tai jie suspėjo. Tik balso techniką ne visi dar pakankamai įvaldę. Bet užtat jie jau šiandien galėtų dirbti „Lėlės“ teatre, nes Varnas juos išmokė ne tik dėvėti kaukes, bet ir valdyti marionetes ir vielines lėlytes. „Šekspyriadoje“ režisierius, sujungdamas žanriškai skirtingų teatrų stilistikas, tarytum pagamino naują teatrinį produktą. Jis išėjo labai varniškas, atpažįstamas iš pirmo žvilgsnio, nors tenka pripažinti, kad buvo kelios unikalios scenos, kada aktoriai virsdavo lėlėmis, ir atrodė, kad lėlė tampa iškalbingesnė už laisvai judantį aktorių. Tik vieną kartą mačius spektaklį, sunku spręsti, ar tai yra režisieriaus numatyti atradimai, ar poezija, kurią galėjo išvysti ir pajusti tik konkretaus spektaklio žiūrovai.
Scenografė Marta Vosyliūtė jau ne pirmame spektaklyje dirba su Gintaru Varnu. Šį kartą jos scenovaizdis minimalistinis, pajungtas režisūrinei prasmių kaitai. Kostiumų dailininkė Simona Biekšaitė sukūrė keturias stilingas ir ryškiai skirtingas temines linijas.
„Šekpyriadoje“ yra scenų, kai vyrai vaidina moteris, o moterys vyrus. Varnui svarbu, kad vaidyba būtų tiksli, žmones jis netgi paverčia paukščiais (tai jo amžina tema). Vidmanto Bartulio muzika, artėjant finalui, tampa kone „grynevėjiška“, pajunti, kaip režisuojami ne tik aktoriai, bet ir kompozitorius. Ritos Preikšaitės vokalas spektaklį pakylėjo į aukštumas, o finale Bartulis tarytum tapo antruoju kūrinio dirigentu.
XV amžiaus pradžios „Utopijos“ autoriaus Tomo Moro iliuzijos apie moralesnę valstybę ir jos žmones taip ir liko iliuzijomis. Atrodo, kad lietuviškas „Utopijos“ teatras šiuo spektakliu išaugo teatrinės iliuzijos drabužius ir tapo rimtu menininkų sambūriu.