Valentinas Masalskis yra neginčytinai geriausias pas mus retos XX a. vokiečiakalbės dramaturgijos ambasadorius Lietuvos scenoje. Peterio Handkes „Publikos išplūdimu“ 1993 metais centre „Menas į šoną“ pradėtas angažavimasis sveikam įsiūčiui ir publikos erzinimui intelektualia kalbos filosofija tebesitęsia su nežymiais nukrypimais. Thomas Bernhardas, Patrickas Süskindas, Tankredas Dorstas ir Ursula Ehler - tai vis dramaturgai, kurie sunkiai limpa kitiems režisieriams dėl iš kalbos išauginamo pasaulio, kuomet lietuvių demiurgiškojo teatro tradicija „verčia“ režisierius pačius kurti savą pasaulį. Bet tokiai lyrinei mokyklai susidūrus su „kietakakte“ drama viena pusė neišvengiamai pralaimi.
Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojas“ nėra geriausia šio austrų liaudies mizantropo pjesė, bet tai - dar viena vinis į seklios ir apsimetėliškos, pasak dramaturgo, tautos karstą. „Įpročio jėgoje“, greta mums pažįstamų romanų „Grimzdėjas“ ir visas sritis apimančių „Senųjų meistrų“ eilinį kartą buvo suniekinta austrų edukacijos sistema ir muzikos tradicija, o šįsyk kritikos nuodai švirkščiami į akademinio pasaulio kūną. Neva intelektualus ir Žemėje sau lygių nerandantis profesorius ir įvairių universitetų honoris causa taršomas Bernhardo kaip dar viena despotizmo, narcisizmo, susireikšminimo atmaina.
Tačiau „austrai“ čia tėra metafora, anaiptol ne geografiškai apibrėžta tauta. Ir Valentinas Masalskis, pasiryždamas gerinti pasaulį šia pjese, iš tiesų imasi keleto planų - tiek universalaus akademizmo ir už jo slypinčios paniekos žmonijai, tiek uzurpatoriaus, manipuliatoriaus fenomeno, o tiek ir saviironijos. Ir laisvanoriškai Masalskio-režisieriaus paliktas scenoje dvi valandas būti vienas, jis gestais ir žodžiais užpildo ją iki kraštų.
Atsisakęs dramaturgo siūlomo aristokratiškesnio chalato ir fotelio, savąjį Pasaulio gerintoją jis paguldo ant ligonio lovos ir išrengia iki pižamos, idant prie kalbos kūno dar būtų pridėtas ir fizinis - liulantis pilvas, apsiplovimo ir tuštinimosi procedūros, ne/įgalumas, plikės masažai. Bernardas šią pjesę skyrė savo mylimam aktoriui Bernhardui Minetti, o režisierius - savo „numylėtam“ pačiam sau. Aktorius tikslus - jis čia lygiai toks pat autoironiškas, kaip ir Bernhardas, kurio biografijos detalių ir paties įnoringo, irzlaus charakterio pjesėje apstu. Režisierius įdeda sau, aktoriui, į lūpas jam pačiam būdingus kreipinius „vaikeli“, „mažule“, jis tyčiojasi iš savęs ir savo paties pasaulio gerinimo misijos, apipintos legendomis apie Vievio menininkų koloniją, ir taškosi šiais ironijos dažais per visą didžiąją Nacionalinio sceną. Egoistas, pasidovanojantis sau visą scenos laiką, mizoginas, pirmojo ryškio žvaigždei Eglei Gabrėnaitei suteikdamas tik geras progas patylėti, sadistas, išleidžiantis keturis aktorius pabūti statistais penkias minutes prieš finalą. Spektaklis pačiu kūrimo principu jau tampa smagia autoterapija.
 |
| Scena iš spektaklio „Pasaulio gerintojas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Šalia to visgi regi, kaip susiduria lietuviškoji teatro mokykla su vokiečių literatūra. Aktoriaus gestai platūs, dažni, jis lyg net kiek bijo, kad žodis nebus visavertis ar žiūrovams pasidarys kiek nuobodu, tad žūtbūt bando veiksmais užpildyti sceną. O tekstas lyg ir neišraiškingas, vis besikartojantis, tad jis palydimas situacijomis publikai linksmintis. Ji linksminasi, nes esminis ir didžiausias Masalskio nuopelnas - kad pjesės tekstas lengvai nukeliauja iki klausytojų ir nė vienas skiemuo nenukrenta, pasak Ionesco, į kurčiųjų ausis. O palaipsniui ryškinami santykiai, iš pradžių atrodę vienplaniai.
Čia nėra teigiamų veikėjų ar nors kokios atsvaros despotizmui. Jei iš pirmų scenų tariesi, kad tik būsimasis garbės daktaras yra toks niekingas save liaupsinantis ir kitus žeminantis monstras, tai vos kelios Eglės Gabrėnaitis Moters frazės ištariamos tokia intonacija, kad praeina noras jos gailėti. Po kurio laiko suvoki, kad ji ne tik gali būti auka, prisirišusi prie budelio, bet ir kito pasirinkimo gyvenime nematanti moteriškė, o gal net sumaniai pačiu profesoriumi besinaudojanti. O kai ateina šviesioji universitetinė bendruomenė ir užbliauna „Gaudeamus igitur“, pasirodo, kad idiotizmui yra kur plėstis - ji dar kvailesnė, dar labiau netašyta, visiškai nekreipianti dėmesio į tik ką jos pačios apdovanotąjį, - ir tų kelių minučių, net atėmus iš šio epizodo tekstą - dialogą su garbės daktaru - pakanka tiems ožiams išryškinti, įrodyti, kad „idiotiškiau nebūna“. Kol neįėjo kas nors kitas, kol pasaulis nepašvietė pro langą visu savo grožiu...
Visgi puikiai perteikiamas Bernhardo tekstas ilgainiui tampa kiek besvoriu, ir spektaklis iki salės atkeliauja komiška vieno žmogaus portretų serija. Iš esmės, regis, nieko ir negalėtum pridurti, juk pats tekstas kartojasi, kaip ir dienos, leidžiamos su šiuo Pasaulio gerintoju. Bet Bernhardo repetityvumas yra programiškas, besikartojantis iš kūrinio į kūrinį, ir jo poveikis juntamas labai subjektyvia seka: jis gali būti iš pradžių keistas, vėliau - siutinantis dėl kartojimosi, neva „tuščio teksto“, po to - komiškas iki absurdo, kol galiausiai imi net su juo sutikti ir žavėtis tuo įsiūčiu. Čia jį sakydamas Masalskis neišgręžia nei savęs, nei žiūrovo - jis lengvina suvokimo užduotis, personažo irzlumą paversdamas beveik vien juokingu. Spėčiau, kad personažo įkyrumo buvo atsisakyta nenorint kartoti „Įpročio jėgos“ Karibaldžio bruožų. Tačiau sutrumpindamas finalinį tekstą jis ne tik apgriauna aiškią pjesės struktūrą, bet ir atsisako vienatvės ir egzistencijos absurdo temų, būdingų tiek Bernhardui, tiek dažnai greta jo rašomai Becketto pavardei. Ir jei literatūrologiją paliksime jos profesoriams, pats spektaklis, deja, netenka svorio. Tiesiog - dar vienas vakaras teatre, po kurio privalu išgerti šampano. Ritualas, kurio nekentė Bernhardas. Ir, spėju, Masalskis - ne mažiau.
