V.Šapranauskas vaidina kaip senais gerais laikais
Situacijų komedijos Lietuvoje pastaruoju metu labai išpopuliarėjo. Aktoriai jau žino, kur ir kada naudojami šio žanro štampai ir kaip jų išvengti. Kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę „Mano žmonos vyras“ „Domino“ teatre pastatė Kostas Smoriginas, į savo įgulą pakvietęs Vytautą Šapranauską, Arūną Sakalauską ir Jolantą Dapkūnaitę.
„Mano žmonos vyras“ grąžino į sceną V.Šapranauską ir sukėlė norą išvysti aktorių ir kitokio žanro spektakliuose.
Pasineria į vaidmenį
V.Šapranauskas nuo pat pradžių pasineria į vaidmenį ir nė sekundei nepereina į realybės šou. Žodžiu, jis kuria vaidmenį kaip senais gerais laikais. Jo kalba glausta, tiksli ir logiška. Aktoriui tekstas niekada nėra kliuvinys, jis juo manipuliuoja kaip žonglierius kamuoliukais. Tai reto talento aktorius. Vien dėl jo verta ateiti į šį spektaklį.
A.Sakalauskas kuria groteskišką herojų - tarytum nuo jo atsiriboja, su juo koketuoja. Abiem aktoriams labiausiai sekasi, kai jie užsisklendžia savyje ir tampa „mažais žmonėmis“ - tada jų vaidybos priemonių arsenalas tiesiog žaižaruoja.
J.Dapkūnaitės Dragica - lyg motorinė lėlė. Aktorė kuria muilo operos personažą, kuris vyrauja dabartinėje visuomenėje. Tai moteris, gyvenanti pagal „meilės grafiką“. Moralės ar etikos problemos jai neegzistuoja - tai lėlė, kurios judėjimo trajektorija yra tokia schematiška ir tiksli, kad primena šveicarišką laikrodį.
Norėdamas prisiderinti prie tokio žmogaus, gali pakeisti tik save. Tai ir daro abu jos vyrai, iš absurdiško sielvarto pasisiūlantys gyventi vienas su kitu.
Suteikė subtilių atspalvių
Režisūra siejama su teatrinės kalbos kūrimu. Aktoriai, statydami spektaklius, paprastai kuria tiesiog siužetus ar jų interpretacijas. Šį kartą K.Smoriginui nebuvo lengva - trijų aktorių sceninė patirtis tokia didelė, kad juos suvaldyti nėra paprasta. Aktoriai vaidina šiek tiek skirtingu stiliumi, nors neblefuoja, o stengiasi išlaikyti savo profesinį statusą.
Nuo kitų šio žanro spektaklių „Mano žmonos vyras“ skiriasi tuo, kad kol kas nepataikauja publikai, o mėgina naujai sukurti „laikraštinio“ gyvenimo moralą, kuris būtų ne vienadienis, bet lyriškas, poetinis, gal net ir filosofinis.
Smagiausia šiame spektaklyje tai, kad režisieriui pavyko atskleisti subtilų vyrų duetą. V.Šapranausko Žarkecas ir A.Sakalausko Krešė galėjo būti nuobodžiai isteriški ar į kraštutinumus linkę statistiniai vyrai, bet K.Smoriginas jiems suteikė subtiliausių atspalvių.
Nieko nėra nuostabiau už tas akimirkas, kai šie varžovai susitinka. Užuot vienas kitam skėlę antausį, jie tampa likimo bičiuliais, kuriuos sieja abipusis supratimas, neegzistuojantis įprastose šeimose.
 |
| Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Mano žmonos vyras“ |
Ištirpdo artistų veidus
Veiksmo vieta - jachtos griaučiai. Ji aktoriams pražūtinga, nes spektaklį jie turi suvaidinti mažoje lyg keptuvė erdvėje, kur net nėra vietos platesniam gestui. Dailininko Gintaro Makarevičiaus sukurtas rainas vaizdas ištirpdo net aktorių veidus. Laivo įvaizdis pasiteisino tik poetinio simbolio, kuris veikė gana trumpai, ribose. Gyvenimas ir taip nestabilus - jo dirbtinai siūbuoti nebūtina.
Užuominos iškart suvokiamos, tačiau personažų jos neveikia. Todėl norėtųsi, kad aktorių vaidybos galia turėtų kur išsiskleisti - kaip tas kepamų lašinukų kvapas, pasklindantis po žiūrovų salę.
Spektaklyje muzikos nedaug, bet ji skamba vulgariai, tarytum suardo ką tik užsimezgusius vaidinimo ryšius (ypač pirmajame veiksme, po unikalių V.Šapranausko scenų). Apskaičiuota, kad per penkerius metus spektaklius, sukurtus pagal M.Gavrano pjeses, pamatė du milijonai žiūrovų, norinčių scenoje matyti save lyg veidrodyje, kurį šiandien siekia atstoti teatras.
Pustrečios valandos išsišiepus sėdėti salėje (arba prieš veidrodį) - atskirų socialinių tyrimų reikalaujanti patirtis. Bet šis pavykęs K.Smorigino eksperimentas - dar vienas išbandymas jo kelionėje teatro ir gyvenimo ašmenimis.
Prisistato sutuoktinės vyras
* Spektaklis „Mano žmonos vyras“ pastatytas pagal kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę. Šis rašytojas gali didžiuotis ne tik tuo, kad turi įkūręs savo teatrą, bet ir jo vardu pavadintu jau šešerius metus Slovakijoje vykstančiu teatro festivaliu „Gavranfest“.
* Nuo 2003 metų pagal M.Gavrano pjeses pasaulyje įvyko 160 premjerų. Spektaklius pagal jo pjeses matė per 2 milijonus pasaulio gyventojų. M.Gavrano sėkmę lėmė ir tai, kad spektakliai pagal jo pjeses statomi prestižiniame E.O´Neilo teatre Amerikoje.
* „Mano žmonos vyro“ veiksmas vyksta Kroatijos mieste Splite. Jachtoje gyvenantis buvęs jūreivis džiaugiasi šeimos gyvenimo idile, tačiau vieną dieną pas jį apsilanko svečias, prisistatęs kaip jo sutuoktinės vyras.
LRYTAS.LT
