Trykšta aktorių talentas

Daiva Šabasevičienė 2009-06-16 Lietuvos rytas, 2009 06 15
Aktoriai Vytautas Šapranauskas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Mano žmonos vyras“

aA

V.Šapranauskas vaidina kaip senais gerais laikais

Situacijų komedijos Lietuvoje pastaruoju metu labai išpopuliarėjo. Aktoriai jau žino, kur ir kada naudojami šio žanro štampai ir kaip jų išvengti. Kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę „Mano žmonos vyras“ „Domino“ teatre pastatė Kostas Smoriginas, į savo įgulą pakvietęs Vytautą Šapranauską, Arūną Sakalauską ir Jolantą Dapkūnaitę.

„Mano žmonos vyras“ grąžino į sceną V.Šapranauską ir sukėlė norą išvysti aktorių ir kitokio žanro spektakliuose.

Pasineria į vaidmenį

V.Šapranauskas nuo pat pradžių pasineria į vaidmenį ir nė sekundei nepereina į realybės šou. Žodžiu, jis kuria vaidmenį kaip senais gerais laikais. Jo kalba glausta, tiksli ir logiška. Aktoriui tekstas niekada nėra kliuvinys, jis juo manipuliuoja kaip žonglierius kamuoliukais. Tai reto talento aktorius. Vien dėl jo verta ateiti į šį spektaklį.

A.Sakalauskas kuria groteskišką herojų - tarytum nuo jo atsiriboja, su juo koketuoja. Abiem aktoriams labiausiai sekasi, kai jie užsisklendžia savyje ir tampa „mažais žmonėmis“ - tada jų vaidybos priemonių arsenalas tiesiog žaižaruoja.

J.Dapkūnaitės Dragica - lyg motorinė lėlė. Aktorė kuria muilo operos personažą, kuris vyrauja dabartinėje visuomenėje. Tai moteris, gyvenanti pagal „meilės grafiką“. Moralės ar etikos problemos jai neegzistuoja - tai lėlė, kurios judėjimo trajektorija yra tokia schematiška ir tiksli, kad primena šveicarišką laikrodį.

Norėdamas prisiderinti prie tokio žmogaus, gali pakeisti tik save. Tai ir daro abu jos vyrai, iš absurdiško sielvarto pasisiūlantys gyventi vienas su kitu.

Suteikė subtilių atspalvių

Režisūra siejama su teatrinės kalbos kūrimu. Aktoriai, statydami spektaklius, paprastai kuria tiesiog siužetus ar jų interpretacijas. Šį kartą K.Smoriginui nebuvo lengva - trijų aktorių sceninė patirtis tokia didelė, kad juos suvaldyti nėra paprasta. Aktoriai vaidina šiek tiek skirtingu stiliumi, nors neblefuoja, o stengiasi išlaikyti savo profesinį statusą.

Nuo kitų šio žanro spektaklių „Mano žmonos vyras“ skiriasi tuo, kad kol kas nepataikauja publikai, o mėgina naujai sukurti „laikraštinio“ gyvenimo moralą, kuris būtų ne vienadienis, bet lyriškas, poetinis, gal net ir filosofinis.

Smagiausia šiame spektaklyje tai, kad režisieriui pavyko atskleisti subtilų vyrų duetą. V.Šapranausko Žarkecas ir A.Sakalausko Krešė galėjo būti nuobodžiai isteriški ar į kraštutinumus linkę statistiniai vyrai, bet K.Smoriginas jiems suteikė subtiliausių atspalvių.

Nieko nėra nuostabiau už tas akimirkas, kai šie varžovai susitinka. Užuot vienas kitam skėlę antausį, jie tampa likimo bičiuliais, kuriuos sieja abipusis supratimas, neegzistuojantis įprastose šeimose.

Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Mano žmonos vyras“
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Mano žmonos vyras“

Ištirpdo artistų veidus

Veiksmo vieta - jachtos griaučiai. Ji aktoriams pražūtinga, nes spektaklį jie turi suvaidinti mažoje lyg keptuvė erdvėje, kur net nėra vietos platesniam gestui. Dailininko Gintaro Makarevičiaus sukurtas rainas vaizdas ištirpdo net aktorių veidus. Laivo įvaizdis pasiteisino tik poetinio simbolio, kuris veikė gana trumpai, ribose. Gyvenimas ir taip nestabilus - jo dirbtinai siūbuoti nebūtina.

Užuominos iškart suvokiamos, tačiau personažų jos neveikia. Todėl norėtųsi, kad aktorių vaidybos galia turėtų kur išsiskleisti - kaip tas kepamų lašinukų kvapas, pasklindantis po žiūrovų salę.

Spektaklyje muzikos nedaug, bet ji skamba vulgariai, tarytum suardo ką tik užsimezgusius vaidinimo ryšius (ypač pirmajame veiksme, po unikalių V.Šapranausko scenų). Apskaičiuota, kad per penkerius metus spektaklius, sukurtus pagal M.Gavrano pjeses, pamatė du milijonai žiūrovų, norinčių scenoje matyti save lyg veidrodyje, kurį šiandien siekia atstoti teatras.

Pustrečios valandos išsišiepus sėdėti salėje (arba prieš veidrodį) - atskirų socialinių tyrimų reikalaujanti patirtis. Bet šis pavykęs K.Smorigino eksperimentas - dar vienas išbandymas jo kelionėje teatro ir gyvenimo ašmenimis.

Prisistato sutuoktinės vyras

* Spektaklis „Mano žmonos vyras“ pastatytas pagal kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę. Šis rašytojas gali didžiuotis ne tik tuo, kad turi įkūręs savo teatrą, bet ir jo vardu pavadintu jau šešerius metus Slovakijoje vykstančiu teatro festivaliu „Gavranfest“.

* Nuo 2003 metų pagal M.Gavrano pjeses pasaulyje įvyko 160 premjerų. Spektaklius pagal jo pjeses matė per 2 milijonus pasaulio gyventojų. M.Gavrano sėkmę lėmė ir tai, kad spektakliai pagal jo pjeses statomi prestižiniame E.O´Neilo teatre Amerikoje.

* „Mano žmonos vyro“ veiksmas vyksta Kroatijos mieste Splite. Jachtoje gyvenantis buvęs jūreivis džiaugiasi šeimos gyvenimo idile, tačiau vieną dieną pas jį apsilanko svečias, prisistatęs kaip jo sutuoktinės vyras.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • Kelionė į gestų kalbos šalį

    Įsisąmoninus, kad kurtieji tiesiog bendrauja kita kalba, nepažinus pasaulis atsirakina: tada galima patirti scenoje vykstantį muzikinį žaidimą, grožėtis gestų kalbos sintaksės pantomima, gramatikos subtilybėmis.

  • Tiesa apsimetinėjimo mene (1): „Bohema“

    A. Cholinos raktažodis „Bohemos“ spektaklyje neabejotinai yra įtaigiai (ne)sumeluotas jausmas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba kalbant apie teatrą – melavimo ir apsimetinėjimo meną.

  • abcd prie teatro laužo

    Režisierius Justinas Vinciūnas „Pranašystėje“ eksperimentuoja ir su tekstu, ir su aktoriais. Jis nesistengia akcentuoti nei handkiškų nuojautų, nei aktorių bendrystėje besirandančių blyksnių.

  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.