Trykšta aktorių talentas

Daiva Šabasevičienė 2009-06-16 Lietuvos rytas, 2009 06 15
Aktoriai Vytautas Šapranauskas ir Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Mano žmonos vyras“

aA

V.Šapranauskas vaidina kaip senais gerais laikais

Situacijų komedijos Lietuvoje pastaruoju metu labai išpopuliarėjo. Aktoriai jau žino, kur ir kada naudojami šio žanro štampai ir kaip jų išvengti. Kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę „Mano žmonos vyras“ „Domino“ teatre pastatė Kostas Smoriginas, į savo įgulą pakvietęs Vytautą Šapranauską, Arūną Sakalauską ir Jolantą Dapkūnaitę.

„Mano žmonos vyras“ grąžino į sceną V.Šapranauską ir sukėlė norą išvysti aktorių ir kitokio žanro spektakliuose.

Pasineria į vaidmenį

V.Šapranauskas nuo pat pradžių pasineria į vaidmenį ir nė sekundei nepereina į realybės šou. Žodžiu, jis kuria vaidmenį kaip senais gerais laikais. Jo kalba glausta, tiksli ir logiška. Aktoriui tekstas niekada nėra kliuvinys, jis juo manipuliuoja kaip žonglierius kamuoliukais. Tai reto talento aktorius. Vien dėl jo verta ateiti į šį spektaklį.

A.Sakalauskas kuria groteskišką herojų - tarytum nuo jo atsiriboja, su juo koketuoja. Abiem aktoriams labiausiai sekasi, kai jie užsisklendžia savyje ir tampa „mažais žmonėmis“ - tada jų vaidybos priemonių arsenalas tiesiog žaižaruoja.

J.Dapkūnaitės Dragica - lyg motorinė lėlė. Aktorė kuria muilo operos personažą, kuris vyrauja dabartinėje visuomenėje. Tai moteris, gyvenanti pagal „meilės grafiką“. Moralės ar etikos problemos jai neegzistuoja - tai lėlė, kurios judėjimo trajektorija yra tokia schematiška ir tiksli, kad primena šveicarišką laikrodį.

Norėdamas prisiderinti prie tokio žmogaus, gali pakeisti tik save. Tai ir daro abu jos vyrai, iš absurdiško sielvarto pasisiūlantys gyventi vienas su kitu.

Suteikė subtilių atspalvių

Režisūra siejama su teatrinės kalbos kūrimu. Aktoriai, statydami spektaklius, paprastai kuria tiesiog siužetus ar jų interpretacijas. Šį kartą K.Smoriginui nebuvo lengva - trijų aktorių sceninė patirtis tokia didelė, kad juos suvaldyti nėra paprasta. Aktoriai vaidina šiek tiek skirtingu stiliumi, nors neblefuoja, o stengiasi išlaikyti savo profesinį statusą.

Nuo kitų šio žanro spektaklių „Mano žmonos vyras“ skiriasi tuo, kad kol kas nepataikauja publikai, o mėgina naujai sukurti „laikraštinio“ gyvenimo moralą, kuris būtų ne vienadienis, bet lyriškas, poetinis, gal net ir filosofinis.

Smagiausia šiame spektaklyje tai, kad režisieriui pavyko atskleisti subtilų vyrų duetą. V.Šapranausko Žarkecas ir A.Sakalausko Krešė galėjo būti nuobodžiai isteriški ar į kraštutinumus linkę statistiniai vyrai, bet K.Smoriginas jiems suteikė subtiliausių atspalvių.

Nieko nėra nuostabiau už tas akimirkas, kai šie varžovai susitinka. Užuot vienas kitam skėlę antausį, jie tampa likimo bičiuliais, kuriuos sieja abipusis supratimas, neegzistuojantis įprastose šeimose.

Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Mano žmonos vyras“
Jolanta Dapkūnaitė spektaklyje „Mano žmonos vyras“

Ištirpdo artistų veidus

Veiksmo vieta - jachtos griaučiai. Ji aktoriams pražūtinga, nes spektaklį jie turi suvaidinti mažoje lyg keptuvė erdvėje, kur net nėra vietos platesniam gestui. Dailininko Gintaro Makarevičiaus sukurtas rainas vaizdas ištirpdo net aktorių veidus. Laivo įvaizdis pasiteisino tik poetinio simbolio, kuris veikė gana trumpai, ribose. Gyvenimas ir taip nestabilus - jo dirbtinai siūbuoti nebūtina.

Užuominos iškart suvokiamos, tačiau personažų jos neveikia. Todėl norėtųsi, kad aktorių vaidybos galia turėtų kur išsiskleisti - kaip tas kepamų lašinukų kvapas, pasklindantis po žiūrovų salę.

Spektaklyje muzikos nedaug, bet ji skamba vulgariai, tarytum suardo ką tik užsimezgusius vaidinimo ryšius (ypač pirmajame veiksme, po unikalių V.Šapranausko scenų). Apskaičiuota, kad per penkerius metus spektaklius, sukurtus pagal M.Gavrano pjeses, pamatė du milijonai žiūrovų, norinčių scenoje matyti save lyg veidrodyje, kurį šiandien siekia atstoti teatras.

Pustrečios valandos išsišiepus sėdėti salėje (arba prieš veidrodį) - atskirų socialinių tyrimų reikalaujanti patirtis. Bet šis pavykęs K.Smorigino eksperimentas - dar vienas išbandymas jo kelionėje teatro ir gyvenimo ašmenimis.

Prisistato sutuoktinės vyras

* Spektaklis „Mano žmonos vyras“ pastatytas pagal kroatų rašytojo Miro Gavrano pjesę. Šis rašytojas gali didžiuotis ne tik tuo, kad turi įkūręs savo teatrą, bet ir jo vardu pavadintu jau šešerius metus Slovakijoje vykstančiu teatro festivaliu „Gavranfest“.

* Nuo 2003 metų pagal M.Gavrano pjeses pasaulyje įvyko 160 premjerų. Spektaklius pagal jo pjeses matė per 2 milijonus pasaulio gyventojų. M.Gavrano sėkmę lėmė ir tai, kad spektakliai pagal jo pjeses statomi prestižiniame E.O´Neilo teatre Amerikoje.

* „Mano žmonos vyro“ veiksmas vyksta Kroatijos mieste Splite. Jachtoje gyvenantis buvęs jūreivis džiaugiasi šeimos gyvenimo idile, tačiau vieną dieną pas jį apsilanko svečias, prisistatęs kaip jo sutuoktinės vyras.

LRYTAS.LT

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.