Jaunatviškas vakaras su knyga

Skaitomiausi
Milda Brukštutė 2009-11-03 Menų faktūra
„Vakaras su knyga”

aA

Neseniai įvykusi spektaklio „Vakaras su knyga“ premjera yra dalis Menų spaustuvės projekto „Atvira erdvė“, pavasarį pradėto Tautvilo Gurevičiaus spektakliu „4 su puse vizijos. Supratimai“ renginys. Spektaklis - „Utopijos“ teatro aktoriaus, LMTA Gintaro Varno magistrantūros kurso studento Vido Bareikio režisūrinis debiutas. Projektas kasmet jau nuo 2003 m. jauniesiems menininkams siūlo erdvę ir galimybę įgyvendinti savo idėjas, tačiau gerų finansinių sąlygų nesuteikia, patariama kurti kuo mažesnio biudžeto reikalaujančius spektaklius. „Vakaras su knyga“ - vienas tokių bandymų kuo mažesnėmis finansinėmis priemonėmis sukurti gerą spektaklį.

Spektaklis pastatytas pagal garsųjį Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, tačiau, pasak režisieriaus, knyga čia tėra priemonė norimoms temoms atskleisti. Tai nebuvo viso romano inscenizacija, tik Meistro ir Margaritos istorija ir tai, kas labiau su ja susiję. Tačiau ir ši linija dviejų valandų spektakliui su dviem aktoriais (Vidas Bareikis ir Indrė Lencevičiūtė) - pernelyg plati, kelianti nemažai klausimų. Dėl temų gausos ir noro sutalpinti visą Meistro ir Margaritos istoriją į porą valandų spektaklis labiau primena atpasakojimą nei tradicinį spektaklį, - o tai atspindi ir pats pavadinimas, „Vakaras su knyga“.

Kamerinė erdvė kuria jaukią atmosferą, ryškiausiai išsiskleidžiančią kalbant Begemotui - spektaklio pasakotojui, nuolatos palaikančiam ryšį tarp scenos ir salės. Scenografija paprasta, minimalistinė (scenovaizdis - Marta Vosyliūtė). Svarbiausi objektai - stalas, kuris spėja „pabūti“ labai daug kuo, - iš už jo išnyra ir Rusijos literatai, ir velniškojo pokilio dalyviai, ir Meistras su Margarita, - bei kilimas, žymintis kambario ribas ir atskiriantis už jo esančią, su išoriniu pasauliu susijusią erdvę. Gražus sprendimas - užuolaida scenos gale su daugybe skylučių. Už jos pasislėpęs aktorius skaito tekstą apie Poncijų Pilotą, o pro audinį sklindanti šviesa gali kelti daugiaaukščių namų, miegamųjų rajonų asociacijas ir kurti vakaro atmosferą.

Bulgakovo romaną Vidas Bareikis sakėsi norėjęs perskaityti Volando akimis. Tokiu atveju ganėtinai keistas atrodo Begemoto, kaip pasakotojo, pasirinkimas. Po spektaklio taip ir liko neaišku, kuo gi skiriasi Volando žvilgsnis nuo skaitytojo žvilgsnio? Buvo papasakota ta pati istorija, panaudojant Begemoto, Volando patikėtinio, personažą, galbūt labiau išryškėjo suplanuoto žmogaus likimo, bejėgiškumo prieš jį tema, tačiau ir pačiame romane ši tema buvo viena svarbiausių.

Spektaklyje nemaža režisūriškai įdomiai išspręstų scenų (kad ir pokylio scena su lėlėmis), tačiau pritrūko pagrindinės ašies, koncepcijos. Atskiros scenos sunkiai jungiasi į visumą. Režisierius įvaizdžiams kurti panaudojo ir ne romane minimus daiktus, - pvz., kremas, kuriuo Margarita turėjo išsitepti, buvo perduotas „matrioškoje“, kaip kremo dėžutėje. Gal tai - rusiško moteriškumo, grožio, jaunystės simbolis? Bet ir verčia abejoti tai, kada simboliai negali gyventi scenoje, atskleisti savo tikrąją prasmę, - taip ir netapo aišku, kam Begemotui „matrioška“ šnervėje - vizualiai žaismingas sprendimas sunkiai iššifruojamas). Kiekvienas vaidmuo turėjo tik tam tikrą bruožą, savo spalvą, bet norėtųsi ir platesnės atskirų vaidmenų amplitudės. Begemotas buvo kuriamas katiniškai sudėtom rankom bei iššieptais dantimis, tačiau ar nebūtų buvę įdomiau, jei šis vaidmuo spalvų būtų turėjęs keletą, o ne apsiribojęs tam tikra tipizacija?

Vidas Bareikis spektaklyje „Vakaras su knyga”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Vidas Bareikis spektaklyje „Vakaras su knyga”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Spektaklyje aktoriai turi galimybę išbandyti įvairius žanrus, nuotaikas, pasimatuoti įvairius personažus, kurių netrūksta. Kartais jie „persikūnyja“ tiesiog žaibiškai. Tačiau reikia pripažinti, jog rimtesnės scenos jiems sekėsi dar ne taip gerai, ypač Indrei Lencevičiūtei. Veikiausiai dėl to, kad tokie veikėjai - ne jos amplua, jai atrodo labiau tinkantys komedijinio pobūdžio vaidmenys. Viena vertus, Margaritai ji suteikė naujų, netikėtų spalvų, bet tragiškos scenos atrodė gana keistai. Galbūt tai ir režisūrinės problemos, - Margaritos vaidmuo tarsi iki galo nesutvarkytas, nors ir įdomus. Be to, ryšys tarp dviejų personažų nebuvo toks stiprus, kokio galėtume tikėtis, jei jau kalbame apie tikrąją meilę. Bet tokio ryšio galimybes tikriausiai silpnina ir nuolat keičiami vaidmenys: Bareikiui teko nuolatos laviruoti tarp pasakotojo Begemoto, Meistro ir Volando vaidmenų.

Kai kurios scenos labiau priminė atskirus etiudus, o ne vientisą spektaklį. Be to, jauniems aktoriams sudėtinga išlaikyti publikos dėmesį tiek laiko - ilgesnės, rimtesnės scenos prailgsta. Tačiau jautėsi, jog abiem aktoriams medžiaga yra įdomi, jie ją suvokia savaip, turi savo asmeninį ryšį. Toks individualus teksto suvokimas, aktorių suinteresuotumas, gyvas jausmas bei temperamentas ir gelbsti spektaklį. O ateityje bus įdomu pamatyti režisieriaus darbą, kuriame jis pats nevaidina, gal tuomet labiau išryškės jo režisūrinis braižas.

„Vakaras su knyga“ - įdomus jaunų žmonių bandymas perskaityti visiems žinomą Michailo Bulgakovo romaną savaip. Tai nėra bandymas kažkuo nustebinti, be to, turint omenyje šio romano inscenizacijų gausą, kažin ar tai būtų įmanoma. Tai tiesiog žvelgimas savaip: paprastai, jaunatviškai, jautriai.

 

recenzijos
  • Eižėjantys luobai

    „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.

  • Geras oras, jei nežinai ką pasakyti

    Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.

  • Būsenų „Kartoteka“

    Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.

  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.