Aktorius Rolandas Kazlas praėjusį savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre pristatė spektaklio „Palata“ premjerą, į kurią kvietė programėlė, primenanti paciento kortelę.
„Babiloniečiai turi ir kitą išmintingą paprotį: ligonius jie išneša į turgaus aikštę. Mat jie neturi gydytojų. Praeiviai, priėję prie ligonio, teiraujasi apie ligą, ir jeigu kuris pats sirgo tokia liga arba matė sergant, pataria ir paragina daryti tai, ką jis pats darydamas išgijo arba matė, kad nuo to kitas išgijo.
Tylomis praeiti pro ligonį nepaklausus, kokia liga jis serga, draudžiama“, - tokia senovės graikų istoriko Herodoto citata įrašyta programėlėje, kuri supažindina su naujuoju spektakliu „Palata“. „Palata“ - aktoriaus R.Kazlo kūrinys. Šįkart jis režisavo savo paties inscenizaciją pagal Antono Čechovo „Palatą Nr. 6“ ir „Juodąjį vienuolį“.
Žmonių žeminimo vieta
„Palatoje Nr. 6“ aprašyta slogi provincijos aplinka. A.Čechovo apysakoje - ne šiaip ligoninė, o labiausiai apleista pasaulio vieta. Apžėlusi, apgriuvusi ir smirdinti. Abejingumo žmogui viršūnė. Pati tamsa.
Būtent per visuotinį inertišką abejingumą į šeštąją - bepročių - palatą ilgiems metams uždaromas jaunas inteligentiškas ligonis Gromovas, priverstas kankintis tarp kitų likimo nuskriaustų žmonių.
Žeminanti detalė: visi A.Čechovo aprašyti ligoniai aprengti per mažais ar per dideliais, nuolat nešvariais ir dvokiančiais ligoninės drabužiais. Uždarytuosius prižiūrintis sargas Nikita žino tik vieną gydymo būdą: mušti. Užėjęs į tą palatą, Gromovu susidomi pagyvenęs daktaras Raginas ir pareiškia: „Po dvidešimties metų visame mieste aš radau vos vieną protingą žmogų, bet ir tas pamišėlis“.
Aksomas ir sidabro padėklas
Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje, kurią spektakliui pritaikė dailininkė Neringa Keršulytė, - nei tamsu, nei šiukšlina, nei smirdi. Erdvu ir šviesu, net paukščiai čiulba. Langai - su meniškomis grotomis, o už langų šmėkščioja ligoninės personažai. Tarp jų ir Nikita (Arūnas Stanionis) su odine prijuoste ir rožinėmis bokso pirštinėmis.
Visa ilga palata skirta vienam ligoniui Gromovui (R.Kazlas). Jis guli susisupęs į aksominį bajorišką chalatą. Jo slaugė (Raimonda Šukytė) - tiesiog angelas iškrakmolyta prijuoste ir gobtuvu. Maistą ji atneša išdužusiuose metaliniuose induose, o jie sudėti ant sidabru blizgančio padėkliuko.
Ir daktaras Raginas (L.Laucevičius) apsilanko šioje palatoje neatsitiktinai ir ne „po dvidešimties metų“, o iškart - iš ryto, kuriuo prasideda spektaklis. Ar tai reiškia, kad R.Kazlas sumanė totalų ginčą su niūriu A.Čechovo kūriniu?
Beprotybė nėra blogis
R.Kazlui reikalinga A.Čechovo apysakos šerdis: ligonio ir daktaro bendravimas, jų diskusijos. Tiesą sakant, spektaklis (kaip ir apysaka) tarytum skatina susipainioti - kuris kuriam gydytojas, o kuris pacientas. Abu gyvena knygomis. Abu bjaurisi minia.
 |
| Rolandas Kazlas ir Liubomiras Laucevičius spektaklyje „Palata”. Kauno valstybinio dramos teatro nuotrauka |
Tik L.Laucevičiaus Raginas ciniškai ir juokdamasis nuo visko atsiriboja, o R.Kazlo Gromovas jautrus kančiai ir kandus daktaro filosofijoms. Didysis spektaklio malonumas ir yra abiejų talentingų artistų bendravimas.
Į šių dviejų personažų istoriją R.Kazlas įkomponuoja kitos apysakos miražą - Juodąjį vienuolį (Dainius Svobonas), kad šis paguostų uždarytąjį Gromovą. Nes beprotybė nėra blogis, anot besivaidenančio vienuolio, visi genijai yra bepročiai. O tie, kurie numiršta, aplanko gyvuosius kaip malonūs miražai - tokią išvadą galėtume padaryti po spektaklio „Palata“.
Stebuklinga ligos istorija
R.Kazlo personažas primena tai kaprizingą vaiką, tai išmintingą, daug išgyvenusį žmogų, kuris nenutylės nieko, kas jį įskaudino ar suglumino. Taip ir spektaklis: tai gyveni tuo pačiu ritmu ir mintimi, tai nusistebi - kas čia darosi, ko jie čia bėgioja?
Niūrioje šalyje slogiu laiku R.Kazlas sukūrė spektaklį, kuriuo - senu babiloniečių papročiu - išnešė ligonį į viešumą. Tegu ne į turgaus aikštę, o į teatro sceną, tačiau gyvenamojo laiko ligos istorija padaroma visų reikalu, ir galbūt tai padės bent jau pralinksmėti.
Manyčiau, aktorius, tapęs inscenizacijos autoriumi ir režisieriumi, šįkart sumanė žaismingai paskatinti žiūrovus nebijoti savo tariamos beprotystės. Net jeigu spektaklio pabaiga laiminga ir nėra labai įtikėtina.
Užtat skamba šventiška muzika, visi vieni kitiems darosi geri, apima Kalėdų stebuklų nuojauta ir atrodo, kad už kulisų jau kvepia eglutė.
* * *
Kaip išlikti žmogumi?
Rolandas Kazlas, Spektaklio „Palata“ režisierius
„Kaip gyventi? Ką rinktis? Ar bandyti išlikti žmogumi visuomenėje, kurios dauguma skendi banalybėse, šlykštybėse, ar pasitraukti į vienatvę ir užsidaryti savo fantazijų, idėjų ir haliucinacijų pasaulyje? Ar į aplinką reaguoti jautriai, ar į viską žvelgti filosofiškai, randant pasitenkinimą tik savyje? Kas yra sveikumas, o kur jau prasideda liga? Kuo skiriasi teorijos nuo tikro gyvenimo? Ar palata yra kalėjimas, bausmė, ar ji gali būti ir vieta, kur sveikstama, citadelė, užuovėja, kurioje sugrįžtama į tikrąjį save? Tai temos, klausimai, kurie ir supriešina, ir suartina spektaklio herojus.“
