Skaitydamas Grigorijaus Gorino pjesę „Juokdarys Balakirevas“ - kandžią tragikomediją apie „mažo žmogaus“ dalią imperinės Rusijos valdžios gniaužtuose, žaismingą, kupiną karnavalinės kultūros humoro - pagalvojau, kad ji artimesnė Lietuvos rusų dramos teatro vadovo Jono Vaitkaus pasaulėjautai, jo piktokam sarkazmui, o ne lyriškesnio talento režisieriui Algirdui Latėnui. Intrigavo, kaip ši pjesė, kurią parašyti autorių įkvėpė konkretūs Rusijos valstybės įvykiai po vadinamos „pertvarkos“ (Petro I epocha ir jos veikėjai - tik pjesės aplinkybių „apsiaustas“, reikalingas Rusijos dabarties analizei ir suvokimui), suskambės mūsų kontekste, kur valdžios ir žmogaus santykiai nuo sovietmečio laikų kitokie, it iš kokios Boriso Dauguviečio „Žaldokynės“: „Neapgausi - negyvensi!“ G. Gorino pjesės finale išreiškiamas tikėjimas, kad galbūt padėtis Rusijoje keistųsi, jei į aukščiausiąją valdžią būtų renkami „kiti žmonės“ (ar tikrai?..). Taigi aktualus savo meto politinis turinys - istorinės pjesės apvalkale.
Deja, kaip neretai pasitaiko užsienio autorių pjesėms, jos, režisuojamos kitame istoriniame ir kultūriniame kontekste, iš dalies keičia turinį. Ir „Juokdarys Balakirevas“ neteko savo politinio-pilietinio aštrumo, Rusija spektaklyje - ne kūrėjų aistra, nervas, širdies skausmas (kaip spalio pradžioje per „Sankt Peterburgo dienas Vilniuje“ matėme „Formalųjį teatrą“ siautulingai vaidinant Andrejaus Mogučio režisuotą spektaklį „Tarp šuns ir vilko“), o veikiau pretekstas gražiai stilingai teatrinei fantazijai su koncerto elementais „apie Rusiją“ apskritai. Turinys „abstrahavosi“, kaip tie plaukiantys debesys Gintaro Makarevičiaus videovaizde (kokia videoefektų mada užėjo! Retas spektaklis be jų apsieina...). Beje, debesys - puikūs, asociatyvūs, universalūs! Jų fone turbūt bet kokią pjesę galima suvaidinti...
A. Latėną vadinčiau režisieriumi pedagogu, nebijančiu rizikuoti, skirstant vaidmenis, pasitikinčiu ne vien trupės lyderiais. Galbūt kokiame privačiame teatre režisieriui lengviau: svarbiam vaidmeniui jis aktorių gali kviestis, skelbti konkursą, rinktis iš kelių kandidatų, o repertuariniame teatre jis turi tenkintis stacionarios trupės pajėgomis, ir dėl to kartais spektaklis nukenčia (jei pernelyg dažnai remsiesi kviestiniais aktoriais, trupė grasins tyliu maištu, pasitaikius progai - meninį lyderį ir išduos). Ir koks didžiulis kūrybinis džiaugsmas, jei abipusio bendradarbiavimo dėka pavyksta atskleisti anksčiau tarsi „nematytą“ aktorių! Štai pagrindinį Ivano Balakirevo vaidmenį A. Latėnas skyrė aktoriui Valentinui Kirejevui. Rusų dramos teatre šis aktorius vaidina bemaž 15 metų, tačiau fortūna jam ligi šiol sėkmės šykštėjo. Vaidmenų būta nedaug, ir tie patys dažniausiai - režisūros požiūriu blankiuose spektakliuose (yra kelios išimtys), epizodiniai, skirti publikai pajuokinti arba vaikams... Ir štai - pagrindinis vaidmuo sudėtingoje pjesėje - profesinė režisieriaus dovana! V. Kirejevas aštrialiežuvio „kvailelio“ vaidmeniui tinka pagal tipažą: smulkutis, didelių liūdnų akių. Sunku pasakyti, ar čia vaidmens interpretacijos klausimas, ar individualių gebėjimų, bet pasigedau ryškesnės vaidmens linijos: kaip II spektaklio dalyje keičiasi pagrindinis herojus per visus jo biografijos „mėsmalės“ įvykius, kaip jo požiūris į save ir į valdžią kinta grįžus iš katorgos, kurioje atsidūrė po klastingos ir geidulingos rūmų freilinos Jekaterinos Golovkinos kerštingo skundo, mat atsisakė pirtelėje su ja „bovytis“ (energija ir individualia charizma spinduliojančios Ingos Maškarinos ryškus epizodinis vaidmuo)?
Prisiminkime nedidelį talentingo aktoriaus Rolano Bykovo juokdario vaidmenį Andrejaus Tarkovskio filme „Andrejus Rubliovas“. Filme yra epizodas, kai R. Bykovo juokdarys tarsi nusižemindamas, save viešai pajuokai išstatydamas, krečia liaudžiai juokus, bet tas pokštavimas turi skaudų vadinamą „antrą planą“ (gal trečią ar ketvirtą, nežinau...) - pažeminto orumo dramą, asmenybės maištingą pasiutimą. Taigi V. Kirejevo juokdariui tarsi trūksta asmenybės jėgos, aštraus proto, skausmingai ironiško suvokimo, kas su juo vyksta - dramaturgas replikų sukūrė, bet tekstą aktoriui dar reikia interpretuoti...
Ryškiausia spektaklyje - Petro I rūmų aplinka, jos intrigos dėl valdžios, nepasitikėjimas vienas kitu, sekimas, skundai, išdavystės, lipimas per galvas - tikra Rusijos imperinės valdžios santykių sarkastiška „vėduoklė“! Pasimėgaudami ją vaidina artistai Jevgenijus Bočiarovas (audringasis Petras I), Anžela Bizunovič (suvyriškėjusių manierų, kapotų judesių ir žemo balso imperatorienė Jekaterina), Aleksandras Agarkovas (kunigaikštis Menšikovas), Michailas Makarovas (oberprokuroras Jagužiskis), Vladimiras Serovas (vicekancleris Šafirovas). O Jurijaus Ščiuckio su tokia sukelta ševeliūra ir grimu ilgai neatpažinau! Aktorius vaidina vyriausiąjį juokdarį Šapskį - padlaižūną, prisitaikėlį. Naujas trupės aktorius - Vitalijus Konovalčukas - imperatorienės sekretorių Monsą, kurį sudoroja rūmų intrigų mašina, vaidina labiau kaip dramatišką „meilės kankinį“.
Nepamirštamos ir rūmų moteriškaitės. Sodrių charakterinių vaidmenų aktorė Tatjana Genzel vaidina Ivano motiną, apsukrią rėksnę. Aleksandra Metalnikova, bene gražiausias Rusų dramos jaunosios kartos aktorių puokštės žiedas, vaidina Balakirevo nuotaką Dunią Barykiną. Šįsyk aktorė pabėgo nuo lyrinės herojės tipažo - Dunia, paragavusi valdžios teikiamų lengvatų ir nuo jų apsvaigusi, pamažu iš jaunutės naivios kaimo mergaičiukės virsta tiesiog kvaila, gobšia, savimi pasitikinčia miesčione... (Beje, ar Balakirevas rimčiau įvertina šį pasikeitimą antroje spektaklio dalyje?..)
Jauni aktoriai Viačeslavas Lukjanovas, Nikolajus Antonovas, Aleksandras Kanajevas, Vladimiras Dorondovas, Valentinas Krulikovskis - rūmų juokdariai su nykštukų kepuraitėmis: vikrūs, dainingi, plastiški, gyvai reaguojantys į įvykius scenoje. Režisierius jiems priskyrė ir kitą funkciją - spektaklio „vizualinio veido“. Aktoriai keičia scenografijos detales vaidinimo metu, kartais jie sustingsta it gyvajame paveiksle klausydamiesi, stebėdami, kas šalia jų vyksta, jau ne kaip juokdariai, o kaip nebylūs liudininkai...
Reikalingi tokie ansambliški spektakliai trupei - kaip vienijanti kūryba, kaip teatro - šeimos pajautimas. Gražu (ir netikėta), kad režisierius lengvai rado bendrą sutarimą su aktoriais, suteikė jiems teatrinio žaidimo džiaugsmą.
