Spektaklis vaikams „Kvailos ir trumpos istorijos“ kartais kai kur trumpam šmėkšteli. Pavyzdžiui, praeitą sekmadienį Vilniaus mokytojų namų svetainėje. Anksčiau - net Kotrynos bažnyčioje. Dar anksčiau - „Gilės“ vaikų namuose Vilniaus pakrašty arba Alytuje, Rokiškyje, Utenoje. Kada jis vėl pasirodys? Po mėnesio. Ir dar po mėnesio.
Ir tada, kas po to ilgo mėnesio suras „Kvailas ir trumpas istorijas“ Varėnoje, o dar po mėnesio - Klaipėdos krašte, tas sužinos, jog kiaušiniai nėra sutverti kiaušinienei - ir tai bus pranešta repo stiliumi; o pelėsinis sūris nedvoktų, jei dažniau keistų kojines. „Kvailoms ir trumpoms istorijoms“ režisierių Antaną Gluskiną ir tris jo artistus bei spektaklio dailininkę Aistę Anaitę įkvėpė Kęstučio Kasparavičiaus knygos, o spektaklio namais gali tapti ir visai maža scena.
Nes scenoje - tik dėžė neva su langais. Suprask - namas su daug butų. Trys aktoriai - visai be grimo. Ir ta dėžė jiems reikalinga daugių daugiausia, kad turėtų į ką atsiremti arba pasislėpti. Arba pasidėti dvi pirštinines lėles ir porą žaislinių instrumentų. O visa kita - vaizduotės dalykai.
Kaip scenoje atrodo Šaldytuvas, kurio vidinis pasaulis labai parūpo Katei, užsimaniusiai grietinės? Viena aktoriaus Vytauto Leistrumo ranka - elektros laidas, todėl įjungtas Šaldytuvas jaukiai burzgia. Koketiška Aldonos Vilutytės Katė net uždainuoja, kad kita partnerio ranka - Šaldytuvo durys - atsidarytų ir atskleistų savo turtingą vidinį pasaulį.
Kitoje istorijoje Leistrumas ir Vaidotas Žitkus - du žvalūs Batai, kurie kasdien išeina arba išvažiuoja į darbą. Važiuoja jie arba troleibusu, arba - juk nesunku, kai vaizduotė veikia - net „Lamborgini“, kurio menamos durys taip prašmatniai pasikelia, jog ir abu batai visai realiai pasikėlę. Užtat Šlepetės, kurios tūno namie, lieka kvailos ir nerangios. Jas vaidindama Vilutytė rymo ant languotos dėžės it kokia bobelė, nuobodžiaujanti ties daugiabučio langu.
Keistuoliai pripratino prie vaizduotės šėlsmo vaikiškuose spektakliuose. Aldona Vilutytė ir Vaidotas Žitkus - antroji Keistuolių karta. Vytautas Leistrumas - trečioji, toji, kur susibūrė į „Atvirą ratą“, bet mielai žaidžia ir su Keistuoliais.
Per „Kvailas ir trumpas istorijas“ jie įbėga į sceną kaip padykę vaikai - slysčiodami, nes be batų, vienomis kojinėmis. Jų pasisveikinimas - kaip suokalbis su atvestais vaikais. Suaugę, o savi. Tuoj išdykaus.
Per visą vaidinimą netyla juokas. Ne dėl to, kad artistai juokina, o kad išdykauja. Ir nieko ypatingo nereikia, kad žmogus - artistas - niekaip nepersirengęs tavo akivaizdoje pavirstų Pagalve, Balionėliu, Dantų pastos tūbele ar senomis Šlepetėmis (tai vis Vilutytės vaidmenys).. Šveplas Parkeris (Leistrumas) rašo tarytum šokėjas ant ledo. Žitkaus Metalinis puodukas svečiuose stačiokiškai elgiasi ir kalba „mužikiškai“ (t.y. slaviškai, o tai fui, kaip politiškai nekorektiška - tą labiau supranta, žinoma, tėveliai, o vaikams linksma, kad jis baisiai nemandagus).
O kur Keistuolių atžalos, ten ir vaidinimas drauge su publika. Taip ir žinok, kad nepasėdėsi ramiai, o būtinai gausi vaidmenį.Kažkuris vaikas taps Komisijos pirmininku ir turės išspręsti, kas svarbesnis - Šaukštas, Šakutė ar Peilis. Kitiems dviems teks pavaidinti vazonų augalus.
Bet štai įkyrusis tokių vaidinimų momentas: visos mergaitės kniaukite, visi berniukai lokite, o visos mamytės ir visi tėveliai... Galime painioti Keistuolių kartas, ar Keistuolius su „Atviru ratu“, bet užsimerkęs gali pasakyti, kad ir tie, ir anie, vaidindami vaikams, lieps siūbuoti, klykauti, riaumoti, šaukti savo vardus...
Dievaži, tai jau „keistas“ štampas. Ir juk šįkart režisavo nepriklausomas Antanas Gluskinas. Negi vaizduotė ties ta vieta užstringa? Ar gal čia tokia spektaklių vaikams konjunktūra?
Tačiau kai „Kvailos ir trumpos istorijos“ pasibaigia, apima liūdnas tuštumos jausmas. Nes norisi tęsinio ir pastovumo. O kai bus pastovu, tada ir pats režisierius su savo artistais įžiūrės, kas jų kūrinyje būtina, o kas - atsitiktinumas, kas jo estetika, o kas - nešvarumai. Tarkime, vis iškeliamas rodomasis pirštas - šito spektaklio ženklas ar tiesiog inertiškas ir patogus judesys?
Kol kas pastovu tik tai, kad „... istorijos“ turi įdomų virtualų gyvenimą internetiniame puslapyje (www.kvailosistorijos.lt), o jo atlikėjai - aktyvų gyvenimą kituose spektakliuose.
Bet pagalvokime, ar tai ne kvaila istorija: sukuriamas spektaklis, smagus ne tik artistams, bet ir jų mažai publikai, ir net tėveliams (tiek jau to, paūbausim, jei labai reikia). O scenoje jis pasirodo tik kaip koks vaiduoklis, nes tik kartą per mėnesį galima surinkti tris be galo užimtus artistus. Artistai - kaip tie jų vaidinami Batai, o spektaklis - ar tik ne kaip tos Šlepetės. Ir juk nepasakysi, kad dėl to kalta valdžia ar kiti nuo pačių menininkų nepriklausantys dalykai.
