Penktadienis, 20h 15min: einu žudytis

Sigita Ivaškaitė 2010-03-03 Menų faktūra
„Trintukas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Statistika: Lietuvoje per metus mirė 43,8 tūkstančių žmonių. 54% priežastis - kraujotakos sistemos ligos, 23,3% - savižudybės (Statistikos departamento 2008 m. duomenys). Paskaičiuoti? Apie 10 tūkstančių žmonių tais metais nusprendė, kad jie turi nusižudyti. Atsiprašau, ne vien nusprendė, bet, akivaizdu, kad ir ėmėsi veiksmų. Kaip jau žinome, šioje srityje esame neaplenkiami tarp kitų šalių jau daug metų, tad dramaturgo ir režisieriaus Mindaugo Valiuko premjeros „Trintukas“ temos pasirinkimas - natūralus atsakas į esamą padėtį.

Žymus amerikiečių komikas George´as Carlinas buvo įsitikinęs, kad nėra nejuokingos temos. Nusižudyti nusprendusius jis ironizavo, sakydamas, jog šie žmonės tiesiog ėmė ir susigalvojo, kad geriausia, ką jie gali padaryti su savo gyvenimu yra ... jį nutraukti! Carlinas manė, jog rašytojas niekuomet negalėtų nusižudyti - pradėjęs rašyti atsisveikinimo laišką imtų jį taisyti, koreguoti, pagaliau tai išaugtų į romaną, atsirastų pasiūlymai publikuoti - atsirastų dėl ko gyventi.

Su ironiška šypsena į šią temą žvelgia ir Valiukas. Jo pjesės veikėjas, apibūdintas kaip verslus menininkas (jį vaidina Šarūnas Banevičius) - rašytojas, kuris atranda būdą pasipelnyti: jis rašo ir pardavinėja atsisveikinimo laiškus savižudžiams. Žinoma, mūzos ne visuomet aplanko, tad kartais tenka tą patį raštelį duoti keletui skirtingų žmonių... Visas planas yra išdėstytas jo paties neišleistame romane „Suicide managers“ (angl. „Savižudybių vadybininkai“), kurio siužetas sudaro pirmąją spektaklio pusę.

Savo kūrinį apibūdinęs kaip „tragikomiksą“, Valiukas patvirtina bent jau „komikso“ dalį. Pjesėje ryškus montažo principas, kiekviena scena - atskiras paveikslas, o maža erdvė (Menų spaustuvės Kišeninė salė) leidžia iš arti stebėti aktorius. Tam netrukdo ir scenografo Artūro Šimonio „išvalyta“ vaidybos aikštelė: baltas, lyg popieriaus lapas, ekranas ir baltas, juodomis linijomis išmargintas, grindinys. Viską užbaigia Tomo Stirnos muzika, artima holivudinių filmų garso takeliams, kas vėlgi savotiškai tiko „komiksui“.

Atrodo, jog Valiukui įdomi ne tiek pati savižudybė, kiek situacijos, kuriose atsiduria gyvenimą užbaigti nusprendusieji. Dvi merginos, tuo pačiu metu šokančios nuo to paties stogo, du vaikinai nusprendę šokti po traukinio ratais, mergina, draugei pakišusi vaistų su pasibaigusia galiojimo data, arba jau nusižudę vyrukas, iš kolegos sužinantis apie savo laidotuves. Situacijos tikrai nėra įprastos, jos pilnos ironijos, tačiau norint, jog scenoje nuskambėtų ne vien šmaikšti frazė, bet ir jos prasmė, reikšmė ją sakančiajam, kalbos  neužtenka. Štai ką, statydamas spektaklį, pamiršo Valiukas - vizualiąją teatro dalį.

Jovita Balčiūnaitė, Šarūnas Banevičius, Marius Čižauskas, Eglė Driukaitė, Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė,  Tadas Montrimas, Mantas Stonkus, Aušra Štukytė, Tuomas Tulikorpi,- visas būrys jaunų aktorių, valandos trukmės spektaklyje taip ir neatradusių savo vietos. Jie režisieriui tapo skaitovais. Energingi ir įdomūs aktoriai scenoje neturėjo ką veikti. Jiems teko šiuolaikinei publikai patrauklia forma pristatyti dramos kūrinį. Kiekviena scena - etiudas virto atskiru stand up šou (taip Amerikoje vadinami estrados komikų pasirodymai).

Įdomu, jog toks rezultatas yra, tikriausiai, geriausias variantas to, kas galėjo atsitikti spektakliui stokojančiam režisieriaus. Publika šėlo! Kasdienė lietuvių kalba ( „Eik tu n***ui!), atpažįstami tipažai (kvailoka gražuolė ir jos depresuota draugė), kone kas antras sakinys gali tapti sparnuota fraze. Be to, palyginus su rodytu šio spektaklio eskizu - pagautas iš tiesų neblogas ritmas. Bet po tokio greičio publiką kiek suglumina visa antra spektaklio pusė, kuomet pasirodo Banevičiaus Rašytojas. Štai čia, staiga atsiradus tikrai žmogaus dramai ir pritrūko, kartu su potekste dingusios, „tragi-“ dalies.

Ironija - žavingas įrankis, kuriuo lengva užsižaisti. O šiuo atveju dar ir apžaisti publiką. Besijuokdama ji lengvai praleidžia pro pirštus tą faktą, jog spektaklio taip ir nepamatė. Ką matė visi, - tai degančius ir užsispyrusius jaunus aktorius, kuriuos kuo greičiau norėtųsi išvysti tinkamai išnaudojančius savo talentą ir galimybes.

recenzijos
  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.

  • Pažvelgti lakštingalai į akis

    Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.

  • Neužrūgęs pasaulis

    Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.