Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis vaikams ir jaunimui „Dansema“ šiais metais jau trečias. Atrodytų, jog trys metai - tai dar visai nedidelė patirtis, tačiau turint omenyje tai, jog šiuolaikinio šokio spektaklių vaikams ir jaunimui nėra tiek daug (lyginant su teatro, operos ar baleto spektakliais vaikams), o juos pristatančių festivalių dar mažiau, „Dansemos“ organizatoriams „db projektai“ - tai milžiniškas žingsnis į priekį, o Lietuvos mažųjų žiūrovų auditorijai - tikra šventė, padedanti pažinti, suprasti ir pamilti šiuolaikinį šokį.
Šokio spektaklis „Pasaulio sutvėrimas“ - taip pat trečias lietuvių darbas „Dansemoje“. Ankstesniuose festivaliuose rodyti spektakliukai vaikams „O kas čia“ (chor. Sigita Mikalauskaitė ir Indrė Pačėsaitė) ir „Bala žino“ (chor. Birutė Banevičiūtė) - linksmi edukaciniai žaidimai šokiu - susilaukė gerų įvertinimų tiek mažųjų, tiek ir jų tėvelių tarpe. Šiemet aiškinti tai, kaip buvo sutvertas pasaulis, ėmėsi jau daugelį metų ne vien su profesionaliais šokėjais, bet ir su mokyklinio amžiaus vaikais ir jaunimu dirbanti choreografė Birutė Banevičiūtė.
Gerai sumanyta spektaklio įžanga, mažiesiems žiūrovams adresuotas klausimas „Iš kur atsirado pasaulis?“ vaikus tarsi įtraukė į spektaklio kūrybinį veiksmą ir vertė mąstyti, ar jie scenoje mato tai, ką patys neseniai siūlė. Tarsi iš tokio pasiūlymų aruodo idėjų pasisėmę šokėjai - Edita Stundytė, Giedrė Subotinaitė ir Tomas Dapšauskas - nuoširdžiai „lipdė“ ne tik visatą, mūsų planetos augalus ir gyvūnus, bet ir mažųjų pasaulį bei gerą nuotaiką. Kosmosas, didysis sprogimas, dangus, žemė, vandenynai, gyvūnija ir pagaliau žmonės spektaklyje buvo vaizduojami atskirais fragmentais, judesių ir rekvizito metaforomis. Kartais pernelyg aiškiai, kartais - su giliau paslėpta mintimi. Ir nors kada ne kada norėjosi ilgesnės trumpučių siužetų plėtotės ar ryškesnio jų paveikslo, visgi prisiminus tai, jog vaikai ilgėlesnį laiko tarpą dar sunkiai išlaiko dėmesį, greita scenų kaita buvo tikslingas choreografinis sprendimas. Šuoliai, stovėjimas ant galvos ar staigūs pakėlimai mažiesiems kėlė įspūdį, o vieną kitą netikslią detalę, trikdžiusią techninį kompozicijos atlikimą, visi trys šokėjai puikiai retušavo nuoširdžia vaidyba.
Dėkingi dailininkės Indrės Pačėsaitės kostiumai šokėjus lengvai paversdavo čia žvaigždėmis, čia jūros dumbliais, čia ryškiasnapiais paukščiais, žirafa, drambliu ir pagaliau nenuoramomis vaikais. O Rasos Dikčienės muzika, sukomponuota iš vaikiškų skaičiuoklių ir dainelių, spektaklio pabaigoje kūrė itin linksmą, užkrečiančią nuotaiką.
„Sutvėrus pasaulį“ buvo galima pasišnekėti ir apie tai, ką jaunieji žiūrovai įžvelgė scenoje ir gal kažką spektaklyje vertėtų keisti. Rankų jūra ir įvairiausių pasiūlymų gausa maloniai stebino vaikų aktyvumu, o labiausiai juoktis privertė klausimai: „Ką scenoje veikia dvi Ievos?“ ir „Kodėl ten tik vienas Adomas?“.
