Kol Lietuvos teatralai rašo atvirus laiškus politikams, kritikai verkia dėl režisuojančių aktorių ir visų kitų teatro nelaimių, žiūrovai nustoja domėtis scenos menais, jau atpažįstama „trupė liūdi“ konstatuoja: „Liūdesys užkoduotas mūsų pasąmonėje.“ Reaguodami į šiandienę situaciją, aktoriai žada plėsti savo veiklą: „Yra tikimybė, jog ateityje atsiras knyga „Lengvas būdas mesti džiaugtis“, bus įsteigta krepšinio mokykla liūdniems vaikams, įsikurs partija „Liūdnos pažiūros“... Be realaus režisieriaus gyvuojanti trupė savo liūdną padėtį imasi skaidrinti darbu. Užkrečiamos ironijos prisikaupę jaunieji aktoriai savomis jėgomis pristatė naują premjerą.
„Baltosios stirnos“ autorius Jamesas Thurberis savo ironišku humoro jausmu pasirodo artimas „trupei liūdi“. Iš pradžių scenos kalbos egzaminui (dėstytoja Judita Ušinskaitė) pritaikyta pasaka, Menų spaustuvės Kišeninėje salėje tapo pilno metražo spektakliu. Šį kartą režisieriaus vietą užėmė vienas trupės aktorių - Vaidas Kublinskas, spektaklyje, skirtingai nuo matyto egzamino, su kolegomis pasistengęs labiau išryškinti atskiras veikėjų linijas.
Gnaibius (akt. Dominykas Vaitiekūnas), Žnaibius (Kasparas Andriulevičius) ir Jaunius (Mantas Stonkus) - trys karalaičiai, siekiantys užburtos karalaitės rankos... tiksliau - kanopos. Vietoje arklių „pasikinkę“ stepo batus, jaunikaičiai keliauja įvykdyti jiems paskirtų užduočių. Tuo pat metu rūmuose, Karalius (Šarūnas Banevičius) kartu su metraštininku Pik-Paku (Jonas Gricius) aiškinasi karalaitės (Aistė Lasytė) stirniškumo - žmogiškumo klausimus. Toks „dvigubas“ siužetas, staigus scenų ir vietų keitimasis spektaklį tiek priartina prie kino filmo, tiek pat išlaiko jo etiudinę, improvizacinę prigimtį.
Aktoriai žongliruoja visiems atpažįstamais teatriniais ir televizijai būdingais štampais, klišėmis, taip sukurdami savo santykį su kūriniu. Tarkime, Stonkaus kurtas Jaunius. Trečias brolis, jauniausias kvailelis Jonas, trečias - poetas... galima būtų be galo tęsti apibūdinimus, skirtus šiam etatiniam pasakų personažui. Šiame spektaklyje nuo to nėra bėgama, net atvirkščiai - pabrėžiama. Švelnaus balselio, nuolat menama gitara grojantis ir taip visus užburiantis Jaunius galėtų atitikti šiandienos jaunąjį Pilies gatvės trubadūrą, suaugantį istorijos pabaigoje. Taip lyginant Žnaibius taptų auksinio, besidžiaugiančio pinigais (ar, šiuo atveju, smaragdais) jaunimo, o Gnaibius - „štangos ir veidrodžio“ kultūros atstovais.
Tokios asociacijos neturėtų skambėti neigiamai. Viso spektaklio metu aktoriai, naudodamiesi lengvai atpažįstamais ženklais, taikliai ironizavo tam tikrą nusistovėjusį požiūrį į pasakas, kartu pristatydami savą interpretaciją bei išlikdami artimi Thurberio humorui. Iš tiesų žiūrint iškilo klausimas: kodėl einant į spektaklį mintyse skambėjo: „vaikams“? Iš kažkur atsiradęs įsitikinimas, jog pasaka yra skiriama tik vaikiškai auditorijai. Kodėl? Galbūt suaugusiesiems jos reikia dar labiau? O gal savo „rimtuose“ spektakliuose jie seka tas pačias pasakėles tik kitomis priemonėmis? Kitas dalykas: kaip pasakos yra sekamos vaikams teatruose. Kartais atrodo, jog mažamečiai yra nuvertinami, lyg nesuprasiantys ko nors daugiau nei vištytės ir gaidžiuko istorijos.
Vis dėlto šias temas (tikriausiai net nesąmoningai) palietę aktoriai spektaklį orientuoja daugiau į jaunimo, suaugusiųjų auditorijas, nestokojančias vaizduotės. Pagrindiniu instrumentu ir bene vienintele scenografijos detale spektaklyje tampa juoda širma bei neblogai suvaldytas apšvietimas (dailininkas Mykolas Vildžiūnas), nemažai prisidėjęs prie atmosferos sukūrimo. Viso veiksmo metu širma transformuojasi į arklį, Burtininką, slibiną ir t. t. Burtininkas (Rimvydas Ambrazevičius) čia turėjo šešias rankas ir buvo panašus į Indų dievybę, arba šimtakojį, o šnekėjo keliais balsais. Tai buvo paprastas, nors kartu ir nustebinęs sprendimas, turėjęs vieną minusą - po kelių minučių išvarginęs ausis.
Visa trupės dalis, daugumą laiko praleidusi už širmos ar kurdama masines scenas, tapo veiksminiu spektaklio pagrindu. Jiems teko kurti vis kitas aplinkybes, erdves, persikūnyti į kitus padarus, kol jų kolegos - karalaičiai atlikinėjo užduotis. Žmogaus kūnu kuriama iliuzija teatre reikalauja daug pastangų, sinchrono, ansambliškumo, kurio trupė turi tiek pat, kiek ir ryžto reikštis. Tokios masinės scenos, muzikiniai intarpai pasirodė patraukliausia spektaklio dalimi. Net viso pasakojimo centras - Baltoji stirna - Aistė Lasytė, įsimintiniausia liko savo balsu, daina.
Ne pirmą kartą šios trupės spektakliuose išsiskyrė Šarūnas Banevičius. Įtaigus, šį kartą ir su cilindru - karūna ant galvos žavingai pasirodęs aktorius džiugino publiką, tačiau vis nepaliko mintis, kad jame dar gyvena Gramovas („Išvažiuoju“), dalis kurio buvo ir „Trintuke“. Čia galima ir klysti, tačiau kol kas matyti panašių charakteristikų vaidmenys, dar jaunam aktoriui gali nebūtinai išeiti į naudą.
Šalia jo istoriją pasakojęs Jonas Gricius Metraštininko vaidmenyje pasirodė kiek suglumęs, susikaustęs, lyg remtųsi sausu personažo brėžiniu. Už tai atsigriebė kaip Žmogysta, „gyvai“ lėlei paskolinęs savo galvą, atrodytų tuo pačiu atlaisvinęs savo balsą ir veido mimikas. Tarp labiau įstrigusių epizodinių personažų galima būtų paminėti Jovitos Balčiūnaitės nykštuką Milžiną. Atrodytų, dažnai intuityviai scenoje dirbanti aktorė, šį kartą, gavusi griežtą fizinę vaidmens formą, turėjo ją pateisinti savo elgesiu, charakteriu ir tokiu būdu puikiai prie jos prisitaikė.
Kūno formos įkalinimas padėjo ir Sauliui Baltrūnui, vaidinusiam karalaitės brolį Tylenį, paverstą kupreliu Kastuku. Aukšto ūgio aktorius buvo priverstas visą spektaklį praleisti tūpčiodamas ir susikūprinęs, taikydamasis prie aplinkinių. Finale, kartu su atvirtusia karalaite Rože, atvirsta ir Tylenis, tapdamas aukštu blondinu baltais marškiniais. Iš tiesų daugeliui šis rūmų kuprelis tapo nauju atradimu trupėje, dar nematytu scenoje.
Be visų pastebėtų džiaugsmų, kurių ryškiausias vis dėlto buvo ansambliškumas ir jaunos energijos pliūpsnis, pabaigoje tenka grįžti prie tų pačių nemalonumų. Nors Vaidas Kublinskas ir nusipelno sveikinimų už suvaldytą veiksmą (nors dalį scenų būtų galima smarkiai trumpinti) ir kurso draugus bei akomponavimą gitara spektaklio metu, - noras, linkėjimas ir tikėjimas, jog su šiais aktoriais greitu metu imsis rimtai dirbti režisierius, kurio taip stinga trupei, išlieka.
Žavu stebėti, kaip iš nieko scenoje gimsta naujos erdvės, personažai. Retai kada tenka pamatyti spektaklį, užpildytą vien aktoriaus darbu, tačiau studentiški darbai jau turėtų baigtis. Dar nuo „Išvažiuoju“ parodymo buvo smagu scenoje stebėti tokius energingus ir kalbėtis norinčius jaunuosius atlikėjus. Klausimas yra apie tai, kaip ilgai tai gali tęstis ir patraukti dėmesį. Reiktų judėti toliau, sceninius pasirodymus užpildant režisūriniais sumanymais, kurie spektaklius paverstų ne vien pilnametražiais, bet ir pilnaviduriais. Kitaip tariant, laukiamiausia pasaka šiuo metu būtų apie kartu su trupe liūdintį režisierių.
