Premjerinis Klaipėdos muzikinio teatro spektaklis - Claudio Monteverdi´o opera „Popėjos karūnavimas“ susilaukė gana kontroversiškų teatrologų ir muzikologų atsiliepimų. Sutariama tik dėl vieno - muzikinės šio kūrinio atlikimo sėkmės.
Sveiko įtarumo neužmigdė
Tarptautinės kūrybinės komandos pastatyta C.Monteverdi´o muzikinė drama „Popėjos karūnavimas“ (režisierė Jūratė Vansk) yra antroji barokinė opera Klaipėdos muzikiniame teatre. 2007-aisiais režisierius Jonas Vaitkus su lietuvių ir užsienio atlikėjais pastatė to paties autoriaus operą „Orfėjas“, kurią lydėjo teigiami kritikos komentarai, akcentuojantys darnią visų operos komponentų sąveiką.
Abiem atvejais ryškėja muzikinis teatro (jo vadovės?) noras atrasti / užimti unikalią vietą tarp Vilniaus operos ir baleto bei Kauno muzikinio teatrų (barokinės ir eksperimentinės operos pastatymai taptų vienu iš uostamiesčio Muzikinio teatro atpažinimo ženklų) bei teatro pastanga spręsti kai kuriuos vidinio „nepajėgumo“ (galimybių) klausimus, atsinaujinti per menininkus, atvykstančius iš kitur, kuriančius kitokiomis sąlygomis (kitokiose tradicijose).
Opera „Popėjos karūnavimas“, nepaisant pastaraisiais metais suaktyvėjusio dėmesio baroko epochai ir paties C.Monteverdi´o kūrybai, iš statistinio žiūrovo reikalauja ypatingo įsiklausymo ir nusiteikimo - barokinės muzikos dermės, gana savotiškos daugelio mūsų neįnoringai klausai.
Vis dėlto įmanoma išgirsti, kad nedidelis orkestras, kuriame grojo ir kviestiniai muzikantai, skamba sklandžiai; vokalinės partijos plėtojamos logiškai, aiškiai (galbūt net teisingai ar meistriškai), o visai tai muzikinei sėkmei subtiliai vadovauja Latvijos nacionalinės operos dirigentas Andris Veismanis. Svarbu paminėti, kad prieš šią premjerą teatre visą savaitę vyko edukacinė programa „Baroko muzikos savaitė“: buvo pasakojama apie orkestro ištakas, senovinius instrumentus, renesanso ir baroko šokius; didžiajame ekrane žiūrovams parodytos G.F.Händelio operos „Rodelinda“ ir „Alčina“, dovanotos Geothe´s instituto Vilniuje. Premjeros dieną operą - skambančią italų kalba - dar komentavo projekto vadovė-konsultantė Jūratė Vičienė (pagiriamąjį žodį kūrybinei komandai tarė ir teatro vadovė).
Informacija, be abejo, padėjo bent kiek geriau orientuotis sceniniame veiksme, tačiau profano žinovu nepavertė ir sveiko įtarumo, kuris būtinas einant į nauja, neužmigdė.
Su aliuzija į dabartį
Muzikinė drama „Popėjos karūnavimas“ - vėlyvojo renesanso muzikos pavyzdys - iš kitų ano meto operų visų pirma išsiskiria tuo, kad į žiūrovus kreipiasi ne dar viena antikinių mitų siužetų parafraze, o pasakoja apie istorinį asmenį - Neroną. Ši opera dar kartą patvirtina C.Monteverdį turėjus unikalų dramaturgo talentą, gebėjusį tiksliai pasirinkti muzikines priemones ir jas suderinti su teksto prasmėmis bei draminiu veiksmu. Tai psichologinė drama (jai libretą parašė Giovanni´s Francesco Busenello), nukelianti žiūrovą į Romos imperiją 60-aisiais mūsų eros metais, analizuojanti komplikuotus (nevienaprasmius) personažų gyvenimus: ar Popėja iš tikrųjų myli Neroną, ar tik gviešiasi karūnos? Ar Nerono meilė Popėjai yra tikra - gal tai tik erotikos, seksualinių patirčių apakinto proto būsena (teigiama, kad Popėjos ir Nerono meilė truko aštuonerius metus, taip pat manoma, kad ji mirė nuo Nerono rankos)? Deja, šis pastatymas, patrauklus muzikine savo puse, stokoja režisūrinės formos, aiškios režisierės pozicijos.
Kontrastinga baroko dvasia mėgina skleistis per scenografiją ir kostiumus: čia antikinis koloritas, santūri, (iš)kilminga raiškos statika, kostiumų minimalizmas (visa tai įkvėpta unikalaus Pranciškaus Smuglevičiaus albumo „Auksiniai Nerono rūmai“) kontrastuoja su mūsų dienų skiriamaisiais ženklais - šiuolaikinio dizaino eilutės ant Fortūnos, Dorybės, Amūro, Merkurijaus figūrų, vienkartinis plastikinis puodelis Nerono rankose, mergaitė languotu sijonėliu, scenoje atliekanti pagalbinius darbus (ir nukreipianti žiūrovo žvilgsnį nuo tuštokų vaidmenų, nesurežisuotų mizanscenų) etc.
Šiandienos detalės - kaip aliuzija į dabartį istorijoje ir istoriją dabartyje - klijuojamos eklektiškai, paviršutiniškai, nestilingai, tarsi slapstantis už baroko sąvokos platumo ir neapibrėžtumo. Primygtinis, pretenzingas (jei ne nuobodus) bandymas suartinti aną ir mūsų laiką (barokas laiką neigia, nes laikas - tai sapnas) drumsčia spektaklio stiliaus (ir stilistikos) vandenis, yra nešvarus, menkai argumentuotas.
Menkai argumentuota
Dar menkiau argumentuotos yra vaidmenų linijos: ten, kur meilės ir neapykantos, bjaurasties ir grožio pripildytas veikėjas turėtų klaidinti žiūrovą, griauti jo prielankumo ar nepalankumo bastionus, vyrauja nuosaikumas, atsargumas, tam tikras vienaplaniškumas (kalbu ne apie muzikinę vaidmens pusę), siaura jausmų išraiškos skalė. Neronas (Andrejus Kalinovas) vienodai atsainus - žudo ir glamonėja be aistros, švenčia be išskirtinio džiaugsmo; Oktavija (Viktorija Stanelytė) - nuolanki, pasyvi net ir „užsakydama“ žmogžudystę. Įdomi atrodė Popėja (Eglė Bagdonavičiūtė-Chisiu) - pasitempusi, dailaus stoto, spindinti vidiniu aktyvumu. Tam tikru teatrališku grotesku suviliojo Viktoro Gerasimovo Valetas, visokeriopai solidus pasirodė Tado Girininko Seneka, tačiau jis, kaip ir Otoną vaidinanti/atliekanti Dalia Kužmarskytė, tarsi iškrenta iš bendro konteksto - balagano. Šio termino erdvė talpintų ir Fortūnos (V.Stanelytė), Dorybės (Rasa Ulteravičiūtė), Amūro (Judita Butkytė-Komovienė) ginčo sceną, ir žavų Valeto (V.Gerasimovas) flirto su Damigela (J.Butkytė-Komovienė) etiudą (plastišką, lengvą, su aiškiomis siekiamybėmis, it drugelis plevenantį gremėzdiškame spektaklio karkase) ir karūnavimo sceną, užkišusią pagrindinius spektaklio veikėjus už šokio sienos...
Atvira režisūros problema - nesurastas vaidybos stilius, neišspręsti veikėjų tarpusavio santykiai, nesuvaldytos mizanscenos. Tarsi mėginama žaisti kontrapunktu (ironizuojama ten, kur tragiška; ironija verčiama tragedija), tačiau ši pasirinktis nėra nuosekli, todėl personažų susitikimai blankūs, veikėjų veiksmų trajektorija atsitiktinė.
Spėju, kad šiokiam tokiam vaidmenų nenuoseklumui turėjo įtakos ir tai, kad trys operos veiksmai virto dviem spektaklio, primenančio koncertą, dalimis, - suvenyriniu muzikiniu atviruku, dekoratyvine sienele, kurios fone norėtų įsiamžinti bet kuris eilinis turistas.
