Viliaus Malinausko premjera Vilniaus Mažajame teatre
Pasitaiko, kad aukštos meninės vertės kūrinys, turintis daug įvairiausių klodų, teatre suprimityvinamas iki paprasto, buitiško kūrinuko. Būna ir atvirkščiai, kai režisierius ieško įvairiausių prasmių aukštų meninių ambicijų neturinčioje pjesėje. Pastarasis variantas gali sudominti, bet tik tada, kai tai daroma itin tikslingai ir apgalvotai, kitu atveju spektaklio estetika tiesiog nesutampa su aktorių išsakytu tekstu, o pagrindinė mintis, kad ir kokia ji būtų, lieka neįžvelgiama. Viliaus Malinausko spektaklis „Triušio landa“, kurio premjera neseniai įvyko Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, - vienas iš tokios nesėkmės pavyzdžių.
Režisierius, išsirinkęs amerikiečių dramaturgo Davydo Lindsay-Abaire´o pjesę „Triušio landa“, atsisakė autoriaus siūlomo scenovaizdžio bei veiksmo buitiškumo, bandydamas akcentuoti veikėjų tarpusavio santykius. Istorija lieka ta pati: Beka (Ineta Stasiulytė) ir Houvis (Mantas Vaitiekūnas) bando atsigauti po savo keturmečio sūnaus žūties prieš aštuonis mėnesius po automobilio ratais. Jau nusistovėjusį, nors ir gedulu apgaubtą gyvenimą sujaukia Bekos sesers Izi (Agnė Šataitė) nėštumas. Šis įvykis padeda atskleisti gana įtemptus šeimos santykius ir veikėjų liūdesį, į kuriuos V. Malinauskas ir gilinasi.
Vietoje dramaturgo siūlomo vaiko kambario su žaislais bei kitais tinkamais atributais, scenoje matome tik keturias metalines kėdes (scenografija - Jurgis Malinauskas), sustatytas ant kambarį imituojančios platformos, bei tokią pat metalinę sieną, už kurios įsivaizduojama likusi namo dalis. Tuštumos dabar pilna ne tik veikėjų viduje, bet ir išorėje, juoba užuot nuolat tvarkę vaiko kambarį, kaip pateikta pjesėje, spektaklyje veikėjai nedaro nieko - sėdi ant kėdžių, vaikšto, kalbasi, o ypatingą veikimo akimirką valgo ar išgeria vyno taurę. Žiūrovui pateikiamas nuolatinis kalbėjimas be jokio veiksmo, o aktoriams - itin sudėtinga užduotis: nuolat kentėti praradimo kančias ir kurti tarpusavyje tvyrančią įtampą nieko neveikiant. Ar dar reikia sakyti, kad esant tokioms sąlygoms daug kas pradeda atrodyti dirbtinai, o per aukščiausius vidinių emocijų momentus pasigirstanti niūri, didėjančią įtampą iliustruojanti muzika ne kaži kuo gali padėti vidinius veikėjų jausmus perduoti žiūrovams? Kai dvasinė tuštuma vaizduojama visomis priemonėmis vienu metu, ji paprasčiausiai nebeveikia.
Paprastos, buitinės scenos, kaip, pavyzdžiui, Izi gimtadienio šventė, atrodo natūraliau. Agnės Šataitės kuriama Izi bei Ingos Burneikaitės Motina vaizduojamos kaip buitiškų, kiek tuštokų moterų tipai. Deja, kaip tokiais atvejais dažniausiai ir atsitinka, neišvengiama ir kostiumų (kostiumų dizainerė - Jolanta Rimkutė), ir vaidybos šabloniškumo. Nevadinčiau to dideliu minusu, nes tokie žmonės dažniausiai ir realiame gyvenime ne ką mažiau atsikrato į juos įsiėdusių štampų. Tokia vaidyba bent jau nesikerta su pjesės tekstu, kuris, rodos, ir nepretenduoja rodyti gyvus žmones ir šiek tiek prablaško nuo kiek nuobodžios ir melodramatiškos šeimos tragedijos. Tuo tarpu Inetai Stasiulytei ir Mantui Vaitiekūnui tenka kapstytis gana natūralistiškai. Tai nepadeda išvengti dramaturgo diktuojamo veikėjų buitiškumo, tik įstumia juos į jau minėtą gana nykų melodramatiškumą, kuris užkoduotas pačiame tekste.
Pasak pjesės autoriaus, pavadinimas „Triušio landa“ kilo iš Lewiso Carrollo romano „Alisa stebuklų šalyje“ kaip gyvenimo apvirtimo aukštyn kojomis simbolis. Ši istorija - tai vyro ir žmonos bandymas vėl atsistoti ant kojų ir, kaip sako dramaturgas, jiems tai pavyko. Gal ir taip, nes, kaip ir pridera tipiniam amerikietiškam veikalui, veikėjai susigražino viltį, susitaikė su savim ir vienas su kitu. Tik kam jiems (o ir mums) buvo reikalinga toji tragedija, jei ji taip ir nepakeitė gana tuštoko jų vidaus ir tai nebuvo pateikta kaip problema? Bijau, kad grįžus žemei po kojomis viskas atrodys tik dar nuobodžiau ir nykiau.
Režisieriaus požiūris į šią šeimą lieka neaiškus. Matoma tik pagrindinių veikėjų kančia, o ne jų charakteriai, kurių ir negalima tikėtis, nes tai gana tipinė, nyki amerikiečių šeima. Kai veikėjai tokie, sunku jais domėtis ir jų gailėtis, tai yra rasti bent kažkokį santykį tarp savęs ir scenos, nes nematyti, kad jį turėjo ir pats režisierius. Šią pjesę Lietuvoje galėčiau įsivaizduoti nebent kaip amerikietiško gyvenimo parodiją, tačiau kai tai pateikiama rimtai, žiūrėti paprasčiausiai nuobodu. Kodėl turėtų būti įdomu žiūrėti į nykų, kenčiantį žmogų, kurio kančia ir yra visas jo charakteris? Galbūt Amerikoje šie žmonės žiūrovams ir gali pasirodyti „kaip kiekvienas iš mūsų“, tačiau čia jie artimi nebent iš televizijoje rodomų serialų. Kaži ar mūsų šalyje atrodo įprasta, kad kiekvienas, netekęs artimo žmogaus, turi vaikščioti pas psichologą, o vietoje prisiminimų pasitelkiami vaizdo įrašai ir panašiai. Nepaaiškėja, kodėl režisierius, akcentuojantis šių asmenų tarpusavio santykius bei kovą su mylimo žmogaus praradimu, o ne amerikietišką gyvenimo būdą, išsirinko šią pjesę ir ką jis norėjo pasakyti žiūrovams. Aš šiame spektaklyje radau tik tolimą ir primityvią istoriją be jokios temos ir laisvės interpretacijai.
