Perpinsim verbą viksva ir kardažole,
Kad nepaniekinta būtų mirtis.
Birutė Pūkelevičiūtė. „Raudos“
Jonas Jurašas vėl sugrįžo į Kauno dramos teatrą. Bet jo kelias į šiandieninę lietuvių sceną keistai komplikuotas. Daugelis teatrų, tarsi išgąsdinti kaimynai, vos pravėrę duris ir pamatę prieš save šį menininką, mikliai jas užtrenkia. Prielankiausias Jurašui pastaruoju metu buvo Nacionalinis operos ir baleto teatras - čia rampos šviesą išvydo keturi iškilūs šio režisieriaus pastatymai (Verdi´o „Aida“, Kutavičiaus „Lokys“, Monteverdi´o „Orfėjas“, Ponchielli´o „Lietuviai“). Į dramos sceną Jurašą pakvietė teatrologas Audronis Liuga. Sukurtas įdomus spektaklis - subtili psichologinė studija „Dvejonė“ (pagal Shanley´o pjesę). Buvo pradėtas, bet nebaigtas repetuoti Müllerio „Filoktetas“ (audronio liugos produkcija).
O šį rudenį Kaune pastatyta „Antigonė Sibire“. Ką Jurašui reiškia grįžimas į šį teatrą, galima įsivaizduoti. Juk čia jis sukūrė iškiliausius savo spektaklius, čia patirta daug kūrybinio džiaugsmo, tačiau būta ir nevilties, nusivylimo, nuoskaudų dėl cenzūros siautėjimo, konformistinių nuotaikų plitimo. Todėl įnirtingai ir karštai - jurašiškai - režisierius kovojo už Tiesą melo imperijoje, metė pirštinę raudonajai sistemai, o tada jį persekioti ėmėsi jau ne vien cenzoriai, bet ir kagėbistai, kol sovietų valdžia pasiūlė gudrią išeitį - tremtį be teisės grįžti...
Naujausias Jurašo spektaklis „Antigonė Sibire“ pristato atpažįstamą menininką, kuris nesiliauja ieškojęs karščiausių probleminių egzistencijos taškų, budina mūsų istorinę atmintį ir kviečia kritiškai įsižiūrėti į naujus reiškinius, bręstančius ir plintančius visuomenėje.
Jeano Anouilh´o dramą „Antigonė“ Jonas Jurašas, padedamas Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės, netikėtai susiejo su dramatiškiausiais ir tragiškiausiais lietuvių tautos istorijos puslapiais - tai sovietinė okupacija, masinės tremtys į Sibirą, įnirtinga žūtbūtinė rezistentų kova už Lietuvos laisvę... Antikos karaliaus Kreonto draudimas palaidoti žuvusį Antigonės brolį, kurio kūnas buvo žiauriai išniekintas, asociatyviai primena, kaip stribai išniekindavo „kare po karo“ žuvusių miško brolių kūnus ir numesdavo turgaus aikštėse, o jų palaidoti artimiesiems taip pat neleido...
Rašytoja Sluckaitė-Jurašienė, suteikusi Anouilh´o pjesei naują skambesį, turi rimtą sceninę patirtį. Prisiminkime jos pjesę „Zekai“, Niujorko teatre The New City pastatytą 1989 m., „Smėlio klavyrus“, parašytus pagal Johanneso Bobrowskio romaną „Lietuviški fortepijonai“ (spektaklis pastatytas Kauno dramos teatre 1990 m.). Šįkart autorė turėjo atlikti ypač sudėtingą literatūrinę operaciją, kad prancūzų autoriaus dramą susietų su lietuviškais tekstais ir net „apgyvendintų“ naujais personažais - tai lietuvė Motina (pavadinta Antrąja Antigone), saugumo pulkininkas, gausūs žygio „Misija - Sibiras“ dalyviai. Ir štai koks įdomus dalykas - šie skirtingi istorinio audinio sluoksniai ne tik nesipjauna tarpusavyje, bet atvirkščiai - tampa rišlia temine visuma. Manau, tai lėmė gebėjimas į pjesės, paremtos klasikiniu mitu, kontekstą subtiliai įausti autentiškos lietuvių patirties atspindžius, pasitelkiant poezijos, prozos, prisiminimų, dienoraščių, pasakojančių apie tamsų ir tragišką mūsų istorijos tarpsnį, ištraukas. Šis sudėtingas dramaturginis montažas atliktas taip kruopščiai ir talentingai, kad nejaučiame jokių „literatūrinių siūlių“, dirbtinumo „slenksčių“ ar patriotinių spekuliacijų. Prancūziškasis sluoksnis lengvai susilieja su lietuviškuoju, nes ir juos abu, ir klasikinį graikų mitą sieja neišmatuojama netekties, žmogiškojo sielvarto gelmė ir moralinės pareigos imperatyvas.
Jurašas, viena vertus, energingai valdo sceninį veiksmą, antra vertus, jautriai išsaugo daugiasluoksnę teksto struktūrą ir polifoniškumą. Užtikrintai ir kartu lengvai, įkvėptai režisierius montuoja epizodus, scenas, keičia veiksmo ritmą, nuotaiką, pasitelkdamas įvairią stilistiką. Jurašui labai svarbus gausus būrys jaunų aktorių, vaidinančių savo bendraamžius - legendinį kolektyvą, kuris kasmet rengia ekspediciją „Misija - Sibiras“. Nors jie neįvardijami, bet jų misija spektaklyje išreiškia gyvąją Istorijos dvasią, moralinį pasirinkimą, užmaršties įveiką. Jie atlieka ir kitą svarbų - choro - vaidmenį, giedodami jaudinančias kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus giesmes Birutės Pūkelevičiūtės raudų tekstais. Šios raudos - tarsi šventos gimtosios žemės sauja, užberiama ant tėvynainių kapų Sibire. Jauni aktoriai nevaizduoja apsimestinio liūdesio, nebraukia parodomųjų ašarų. Jie yra tokie, kokie yra - natūralūs, santūrūs, nuoširdūs. Emocionalūs vyksmo dalyviai, o ne gyvasis fonas, kuriame vyksta jiems visai svetima tragedija.
Režisierius padėjo kiekvienam aktoriui rasti ir savo vietą spektaklyje, ir savo spalvą. Jūratės Onaitytės Antroji Antigonė (lietuvė Motina) iškyla kaip tragiška simbolinė figūra, išreiškianti visų motinų, kurioms pokariu teko slapčia apraudoti savo žuvusius sūnus ir dukteris, kančią. Šalia jos ypač šiurpiai atrodo į žmogų nebepanašus KGB pulkininkas (Gintaras Adomaitis). Keli ryškūs štrichai konkretizuoja ir kitus nedidelius vaidmenis - matome santūrią senąją Auklę (Regina Varnaitė), pasimetusią ir besiblaškančią Antigonės seserį Ismenę (Neringa Nekrašiūtė), Arūno Stanionio ryškiai suvaidintą sargybinį Joną, taip susirūpinusį savo karine karjera, kad nė nepastebintį ant mirties slenksčio stovinčios Antigonės...
Jonas Jurašas repeticijoje. Donato Stankevičiaus (KVDT) nuotraukos |
Anouilh´o drama, kurią vaidina į Sibirą atvykusios ekspedicijos dalyviai, yra pačiame vadinimo epicentre.
Tragišką Antigonės istoriją Jurašas pristato be jokių sceninių perspaudimų. Mirtina Kreonto ir Antigonės dvikova yra vidujai įtempta, bet tyli, be įprastinių vaidybinių klišių, be tradicinio „herojinio“ anturažo. Eglės Mikulionytės Antigonė - smulkutė, nekalbi - visiškai neprimena „didvyriškumo“ ikonos. Matome, kaip jai nejauku, baisu šalia savo dėdės - karaliaus Kreonto. Bet kartu jaučiame, koks tvirtas jos charakteris, koks aštrus ir skvarbus žvilgsnis, įsmeigtas į Kreontą. Įdėmiai įsiklausydama į kiekvieną jo žodį ir intonacijas, Antigonė vis labiau abejoja karaliaus „tiesa“. Ji nesisvaido kaltinimais, bet ramiai, su nepalaužiamu silpnųjų tvirtumu išsako savo tiesą, o kartu suvokia, kad nepermaldaus likimo. Ši Antigonė viską slepia giliai savyje, bet mes, žiūrovai, tarsi skaitome jos mintis, pradedame jausti jos skausmą, jos abejones, o kartu ir stingdantį mirties alsavimą...
Paskutinėje scenoje, vedama į egzekuciją, Mikulionytės Antigonė iš baimės išplėstomis akimis paklaus sargybinio, ar jai labai skaudės...
Šita Antigonė vaikšto žeme, o ne skraido padebesiais... Tuo tikresnis jos mitas, jos tiesa ir pasiaukojimas Tiesai.
Išoriškai asketiška vaidybos maniera skatina žiūrovus mąstyti ir abejoti.
Liubomiro Laucevičiaus karalius Kreontas Jurašo spektaklyje šalia mažytės kaip žvirblis Antigonės atrodo net truputį komiškas su tuo milžinišku „mefistofelišku“ apsiaustu ir raudonomis galifė kelnėmis. Toks valdovo įvaizdis būtų lyg ir tradicinis, bet jo esmė gerokai pakitusi. Tai - didysis Apsimetėlis, Manipuliatorius, Prisitaikėlis, tam tikru atžvilgiu - „artistas“. Sukrečiančioje scenoje su Antigone Laucevičiaus Kreontas pademonstruos tikrą mimikrijos talentą - kelias akimirkas jis bus „mylintis dėdė“, „ištikimas sąmokslininkas“, „širdingas patarėjas“, ir „teisingas“ valdovas, nors iš tikrųjų yra paprasčiausias budelis, laužantis Antigonei rankas... Laucevičius meistriškai pereina iš vieno vaidmenuko į kitą, rangosi tarsi ungurys, kad kaip nors pergudrautų naivią idealistę, pavojingą užsispyrėlę, kuri nenori suvokti privalomų karalystės taisyklių ir pati lenda mirčiai į nagus.
Puikus, meistriškai surežisuotas Eglės Mikulionytės ir Liubomiro Laucevičiaus duetas atskleidžia laisvos dvasios ir kolaborantiškos, konformistinės laikysenos priešpriešą, galios prigimtį ir pasipriešinimo jai kainą.
Jurašas išradingai derina skirtingus siužetinius spektaklio sluoksnius, vienus išryškindamas, kitus laikinai prislopindamas, - tai panašu į filmo kadravimą ir montažą. Jau vien tai, kad „Antigonės“ siužetas organiškai lengvai įpinamas į visai kitokios stilistikos sluoksnius, tarsi ištirpdomas tirštoje semantinėje (dar neataušusioje!) lavoje, rodo, kad šios temos tarpusavyje yra egzistenciškai artimos. Juk Jeanas Anouilh´s klasikinį mitą adaptavo nacių okupacijos metais Prancūzijoje, kad išreikštų prancūzų rezistencijos dvasią. O stilistiniu ir net vaidybos požiūriu Jurašo spektaklyje regime ir simbolinių, ir realistinių buitinių, ir giliai paslėptų psichologinių elementų. Žodis čia supinamas su muzika ir giesme rauda.
Kažin ar kur nors kitur rastume erdvę, kuri labiau tiktų šitam Jurašo spektakliui, negu Kauno dramos teatro Ilgoji salė. Scenografės, kostiumų dailininkės Agnė Kupšytė ir Lauryna Liepaitė kruopščiai apgalvojo ir rado itin tikslias scenovaizdžio detales, todėl viskas čia atrodo autentiška: ir juodi langų rėmai, ir mediniai lagerio gultai, ir dėžės karstai. Viskas čia žadina atmintį, kaip ir laiko išblukintos autentiškos Rešotų lagerio nuotraukos spektaklio programėlėje, kurią sudarė Jurga Knyvienė.
Šalia Jono Jurašo Kauno dramos teatre sukurtos „Antigonės Sibire“ yra dar viena „Antigonė“ - tai televizininkų nufilmuota spektaklio repeticija. Stebėti repeticijas visada įdomu, nes matai, kas iš ko atsiranda, kaip bręsta vaidmens „grūdas“, kaip atrenkamos raiškiausios detalės... Šįsyk pamačiau Jono Jurašo... aktorinį debiutą! Repetuojama Antigonės ir Kreonto scena. Liubomiras Laucevičius dėsto gyvenimo tiesas žengdamas karališkai plačiais žingsniais, o paraleliai su juo susikūprinęs (karaliaus valdžios našta?) nervingai strykčioja Jurašas, kartodamas lygiai tą patį tekstą, tik stipriau, net perdėtai, pabrėždamas esminę mintį... Aktorius akies krašteliu stebi režisierių ir tuos prasminius akcentus įsidėmi... Jurašo šešėlinis Kreontas, tarsi persekiojantis tikrąjį, yra smarkiai utriruotas - režisieriui svarbu išryškinti visas svarbiausias potekstes, kurioms reikės tinkamai suskambėti.
Juokingai susilenkęs Jurašas lygia greta su Laucevičiaus Kreontu azartiškai vaidina tarsi groteskinį jo šaržą. Matyti didžiulė vaidybinė Jurašo sugestija, energija ir veržlus temperamentas. Štai toks yra jo repetavimo būdas. Mes, grupelė tą filmą žiūrėjusiųjų, sukėlėme audringas ovacijas Jurašui, smagiai komentuodami šešėlinį jo Kreontą...
„Ar šiandien teatras dar pajėgus sužadinti kolektyvinę atmintį, surasti joje tai, kas esminga žmogaus savimonei?“ - kurdamas „Antigonę Sibire“ svarstė Jonas Jurašas. Į šį klausimą režisierius kartu su aktoriais atsakė: „Taip, pajėgus“, - nes sukūrė sukrečiamai tikslų praeities atspindį dabartyje, tame klastingai paviršutiniškame suluošintos, nuslopintos atminties veidrodyje.
O į kitą šio klausimo dalį: „Kas esminga žmogaus savimonei?“ turėsime atsakyti patys. Pirmiausia - kiekvienas sau.