Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro gastrolių sostinėje įspūdžiai
Kartais provincijos ir provincializmo sąvokos tapatinamos, bet šiuokart norėčiau jas atskirti. Nuotolis nuo sostinės ar kito stambesnio centro savaime juk nėra menkinantis dalykas. Netgi priešingai - jei kokioje nuošalesnėje vietovėje pavyksta sukurti ką nors neįprasta, originalaus ir vertinga, geografinė padėtis tampa net privalumu, paskata didžiuotis. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia - sutikit, nemažą Juozo Miltinio legendos dalį suformavo būtent jo sukurto teatro lokacija: miestą, po kurio centrą, pasak liudininkų, žąsys vaikštinėjo, jis pavertė modernaus lietuvių teatro sostine.
Dabar gi dauguma jaunų teatro menininkų provincijos baidosi iš tolo. Kodėl, tarkime, nė vienas iš jaunesnių, studijas sostinėje baigusių režisierių nepareiškė noro dalyvauti ne taip seniai skelbtame Juozo Miltinio dramos teatro vadovo konkurse? Rizikinga, sunku, bet turint kūrybinio įkarščio bei idėjų - ir perspektyvu. Neįsivaizduoju, kaip kitaip nei prisiviliojant perspektyvių idėjų turinčius kūrėjus Panevėžio teatro bendruomenei pavyktų ištrinti jau senokai išryškėjusį lygybės ženklą tarp provincijos ir provincializmo, kurį Leonidas Donskis yra pavadinęs pasitenkinimo savimi ir neatsakingumo už nieką rojumi. Vadinasi, provincializmas - tai ir pozicija, nuostata, reiškianti susitaikymą su esama padėtimi.
Vis dėlto nesinori beatodairiškai panevėžiečių apkaltinti buka savimylyste. Nepasakysi, kad Juozo Miltinio dramos teatras neieško išeičių. Ko gero, jie tą ir norėjo parodyti, į Vilnių atveždami dvi teatro premjeras -„Meilės eliksyrą“ (pagal Peterio Shafferio „Leticiją ir žolelių trauktinę“), režisuotą Arvydo Lebeliūno, ir Sauliaus Varno pastatytą paskutiniąją Henriko Ibseno dramą „Kai mes mirę nubusim“.
Pirmoji akivaizdi problema, kurią išryškino panevėžiečių spektakliai, - tai repertuaro formavimas. Ji, be abejo, aktuali ne tik Juozo Miltinio ir ne tik provincijos, bet ir visiems valstybiniams repertuariniams teatrams ir yra viena iš provincializmo grėsmių. Ir ji glūdi tikrai ne vien nuostatoje statyti pigias komedijas, kad galėtum išgyventi. Kai teatre nėra kompetentingos ir gebančios generuoti idėjas meno tarybos (manau, kad ją turi sudaryti ne tik teatro darbuotojai), o meno vadovas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasiūlo visavertės, svarios teatro veiklos programos, tada repertuaras lopomas iš to, ką atsineša vienas ar kitas režisierius. Jis, žinoma, pagrindžia savo pasirinkimą, bet iš principo niekas nekelia klausimo, ar išties siūlomas kūrinys tuo metu teatrui ir jo publikai yra pats reikalingiausias.
Nei Shafferio, nei juo labiau Ibseno pjesės nėra prasti dramos kūriniai, bet būtų įdomu sužinoti, kas lėmė pasirinkti būtent jas. Ar režisieriai galvojo apie konkrečios trupės poreikius, apie sąlytį su esamuoju laiku, apie santykį su publika? Peterį Shafferį jau senokai „monopolizavo“ Lietuvos provincijos teatrai, pastatę ne vieną šio anglų dramaturgo pjesę. Teko matyti dar 1997 m. Klaipėdos dramos teatre Algimanto Pociūno pastatytą tą pačią „Leticiją ir žolelių trauktinę“. Nekeista - pjesės socialinis aspektas nėra labai ryškus, čia nėra konkretaus laiko aktualijų. Keistos, intriguojančios situacijos, ryškūs, ekscentriški personažai, gražiai išrašyti, kad ir daugiažodžiai, dialogai, humoras, ironija. „Leticiją ir žolelių trauktinę“ būtų galima pavadinti XX amžiaus „gerai padaryta pjese“. Arba - XX amžiaus fejerija. Bet... ambicingesniam režisieriui čia nebūtų ką veikti...
Kai režisieriai stato spektaklius konkretiems aktoriams, mano manymu, nėra pats blogiausias dalykas. Ypač jei jiems pavyksta artistus naujai atskleisti, pažadinti jų kūrybiškumą, o ne tiražuoti populiarumą. Man - ir, neabejoju, ne man vienai - atradimu tapo aktorė Inga Talušytė - „Meilės eliksyro“ Leticija. Apskritai visas „Meilės eliksyras“ - tai dviejų įdomių aktorių - Talušytės ir Ligitos Kondrotaitės - duetinis spektaklis. Būtent jų vaidinamų herojų santykiams Lebeliūnas skiria daugiausia dėmesio, o visa, kas vyksta aplink jas, tėra įmantroka jų istorijos pakuotė. Visi kiti spektaklio personažai - blankūs, schemiški, reikalingi tik intrigai vystyti. Didžiąją „anturažo“ dalį sudaro grupė jaunų aktorių, spektaklio pradžioje vaidinusių Leticijos vedžiojamus ekskursantus, o vėliau pavirtusių jos motinos įkurtu „Barbarų teatru“. Beje, akivaizdu, kad „Meilės eliksyro“ kūrėjai neišsiaiškino, kodėl, kaip šįkart neišsigalvodama sako Leticija, Voltaire´as Shakespeare´ą vadino barbaru. Patys anglai tai vertina kaip komplimentą, nes barbariškumu Voltaire´as įvardijo Shakespeare´o aistrų tikrumą ir ne tokią teatrališką - palyginti su prancūzų - anglų vaidybos manierą. Todėl toji grupelė artistų, dailininkės Tatjanos Semionovos aprengta ne Elžbietos laikų, o abstrakčiai stilizuotais dvaro kostiumais, volteriškąja prasme yra „barbarų teatro“ priešingybė. Jie tampa tai prisiekusiaisiais liudytojais, kai Leticija pirmą ir paskutinį kartą ateina į panelės Šen biurą, tai improvizuotų Leticijos vaidinimų statistais, tai abstrakčia fantazijų ir praeities pasaulio personifikacija. (Prie jų kartais prisijungia siurrealistinė Vitos Šiaučiūnaitės vaidinama katė.) Režisierius vengia įkyrėti tomis „barbarų teatro“ intermedijomis, todėl jos netgi visai sėkmingai pagyvina ilgus veikėjų pokalbius.
 |
| J.Miltinio teatro spektaklio „Kai mes mirę nubusim” vaizdas |
Įdomiausias ir gyviausias antras „Meilės eliksyro“ veiksmas. Pirmajame dviejų moterų duetas konstruojamas tiesmuku ir kiek dirbtinoku kontrasto principu, ir tiek Talušytės Leticija, tiek Kondrotaitės Šarlotė atrodo vienpusiškos ir iliustratyvios. Kita vertus, šis sutirštintas dviejų moterų kontrastas režisieriui reikalingas, kad efektingesnis pasirodytų vėliau įvyksiantis jų suartėjimas. Vis dėlto susidarė įspūdis, kad Ligitai Kondrotaitei šiek tiek per ankšta panelės Šen - biurokratės su menininkės siela - vaidmenyje. Užtat Inga Talušytė tiesiog žybsi džiaugsmingos kūrybos kibirkštimis, vaidindama naivuolę fantazuotoją, artistę mėgėją Leticiją Dufe. Netrukdo netgi tai, kad vietomis, regis, girdi tikrų tikriausias Rasos Samuolytės, o kartais - Gintarės Latvėnaitės intonacijas. Tik kad visa papasakota santykių istorija pasakiška, išgalvota, tik retomis akimirkomis atverianti nesuvaidintą moterų vienatvę ir ilgesį. Teatrališka, kaip ir jų vaidinimai.
„Meilės eliksyro“ kūrėjams gal ir ne visiškai pavyko išvengti (provincialaus) manierizmo, vis dėlto šis panevėžiečių darbas imponuoja nuoširdumu. Užtat kito parodyto spektaklio kūrybinė komanda - pirmiausia režisierius Saulius Varnas - man regis, dedasi pranašu, visa galva aukštesniu už publiką, kuriai ir kuria spektaklį. Ir nereikia apsimesti - ne apie žiūrovų ugdymą, ne apie jų skonio lavinimą čia kalba. Blefuojate, gerbiamas režisieriau!
Visas „Kai mes mirę nubusim“ spektaklis, jei kalbėsime apie raiškos priemones, dvelkia pasenusiu modernizmu („mistiška“ Fausto Latėno muzika, kurią kartais keičia monotoniški, slogūs atodūsiai ar aimanos, dūmai, prieblanda, matyt, ledynų asociacijas turinti kelti sąlygiška Mariaus Nekrošiaus konstrukcija, minamas, bet iš vietos nepajudantis dviratis, vietomis įmantriai stilizuota vaidybos maniera, pagaliau po sceną bešlitinėjanti simpatiška baltoji meška), o Ibseno pjesės filosofiniai ar egzistenciniai klausimai čia pavirtę arba negrabiu mistifikavimu, arba paprasčiausia melodrama. Žinoma, Albiną Kėlerį visada įdomu tiesiog stebėti, bet šįkart sunku perprasti, kokias režisieriaus užduotis jis vykdo. Skulptorius Arnoldas Rubekas - sakyčiau, miltiniškas herojaus tipas - prieštaravimų draskomas menininkas, svaigstantis, kaip sakydavo Miltinis, nuo savo paties intensyvumo ir „sūkurių smegenyse“. Sauliaus Varno spektaklyje jis kažkoks redukuotas, supaprastintas, ir tai didele dalimi lemia absoliučiai nelygiavertė Albino Kėlerio partnerė - Toma Razmislavičiūtė, vaidinanti jaunutę profesoriaus žmoną Mają. Gerokai įtaigesnis aktoriaus duetas su Inga Talušyte - skulptoriaus tikrąja mūza Irene, bet tas jos „simbolistinis“ vaidybos būdas, manieringos pozos trukdo net išgirsti tariamą tekstą, jau nekalbant apie santykių gyvybingumą. O leisti ar juo labiau liepti jaunam aktoriui vaidinti taip, kaip meškamušį Ulfheimą vaidina Evaldas Stokė, - „pastatytu“ balsu, dirbtinėmis intonacijomis, tarsi iš XIX amžiaus teatro atkeliavusiais gestais ir pozomis, - mano manymu, apskritai nusikalstama.
Kaip atsikratyti provincializmo, išsiveržti iš rutinos, nusipurtyti sąstingį ir palaikyti ryšį su publika nepataikaujant jos lūkesčiams bei skoniui, bet ir nedumiant akių, neverčiant jos pasijusti mažiau išmanančia negu ji yra? Tam Panevėžio teatrui kaip oro reikia ne tik naujų vardų ir personalijų, bet ir aktualių, šiuolaikiškų temų, kurios leistų nebesislėpti „bendražmogiškų nesenstančių vertybių“ ar juo labiau tariamų „metafizinių gelmių“ priedangose.
