Teatras savyje?

Ridas Viskauskas 2011-03-08 Literatūra ir menas, 2011 03 04
Benas Šarka spektaklyje „Vabi sabi vasabi”. Petros Valiskovos nuotrauka

aA

Vasario 17 d. Vilniuje, Menų spaustuvės mažojoje salėje, Benas Šarka („Gliukai“) parodė naują scenos muzikinį plastinį reginį „Vabi sabi vasabi“. B. Šarkos pasirodymai turbūt nepalieka abejingos jaunos publikos, kuri mėgsta meną „stipriai kitokį“ ir domisi vizualiaisiais menais: tai reiškia laisvę nuo literatūrinio teksto (dažniausiai), nuo pramoginio linksminimo, kasdienybės realijų ir tradicinių dramos personažų vaizdavimo. Individualus kūrėjo fantazijos pasaulis, su kuriuo turi stengtis užmegzti ryšį ir pats. Nedidelė sala milžiniškame teatro vandenyne.

Kelerius paskutiniuosius metus B. Šar­kos pasirodymų nepavykdavo pažiūrėti, tad eidamas spėliojau, ar bus B. Šarka bent truputį pasikeitęs, ar ir vėl žais scenoje su visokiais daikčiukais, kurdamas asociacijas, imponuodamas beribe fantazija, geru fiziniu pasirengimu (aktoriams su valstybiniuose renginiuose netrukdančiu solidžiu pilvuku čia nebūtų ką veikti...), iš šalies žiūrint - rizikingais triukais (mėgsta Benas šiurpinti žiūrovus su aštrių dalgių, peilių „akrobatika“, ugnies plazdenimu). Reziumė: B. Šarka nesikeičia - pusnuogis, pasidengęs kūną nežinia kokiais pelenais; skambant ritmingai muzikai, jis šoka, leidžia garsus, „šamanauja“, pasitelkęs aibę natūralios kilmės daiktų daikčiukų (vidury pasirodymo galima nuspėti, kad kol visų jų nepanaudos, reginys nesibaigs). Scenografijos ir kostiumo kūrimas, keitimas čia ir dabar, ko gero, įdomiausias.

Kita kalba - „šamanavimo“ dramaturgija. Viskas atliekama bemaž vienu ritmu, susitelkus, rimtutėliausiai. Ritualo prasmę turi sugalvoti pats. Išlindo, apėjo, apropojo aikštelę, nupūtė nuo atseit senoviškos knygos dulkes, patiesė scenos pakraščiuose popierių, prismaigstė į juos peilių, sukaišė kažin ką panašaus į nendres, pažaidė su moliu, palipdė sau ant galvos, padegino popierių skiautes, susirangė aikštelės kamputyje, pasislėpė, dingo... Įspūdis toks, kad bent šįkart B. Šarkai, kaip atlikėjui, scenoje trūksta partnerių (publikai šiuosyk toks vaidmuo nenumatytas), vidinių „šamanavimo“ vertinimų. Dabar baigiasi reginys, ir negali iš atlikėjo veiksmų ir emocinių reakcijų suprasti, anot kultūros biurokratų žargono, koks buvo šio „šamanavimo projekto“ tikslas, kokių siekta rezultatų, ar „šamanui“ pavyko numatytus tikslus įgyvendinti. Beje, jei „šamanui“ nepavyksta sklandžiai ko nors iš pirmo karto atlikti (tarkime, su šluota pasikeisti šukuosenos), ar verta tai slėpti nuo publikos, apsimetinėti, kad „nieko tokio“ nebuvo? Gal „šamanauti“ reikėtų drąsiai ir neslapukaujant?..

Menų spaustuvės siųstame spaudos pranešime pažymėta, kad B. Šarka dalyvavo jau 64 alternatyvių ar postdraminių teatro krypčių festivaliuose. Nieko nuostabaus - penkis vakarus per savaitę vietinės publikos tokie reginiai nesurinktų, o vienkartiniams pasirodymams per festivalius arba progines miestų šventes egzotika tinka. Tik ar neįkalina ji paties atlikėjo?..

LITERATŪRA IR MENAS

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.