Girdėjau juokaujant: kas pas mus dar dirba, jeigu visi, kas gali dirbti, jau išvažiavo? Ogi dabar pareigas darbovietėse vykdo neišmanėlės blondinės, o darbą už jas nuotoliniu būdu atlieka dirbantys pensininkai.
Akivaizdu, kad senstanti mūsų visuomenė pageidautų apskritai nematyti šios nuolat gausėjančios vyresniosios savo dalies atstovų ir atstovių. Kūno senėjimas, esamas ir būsimas, pasmerktas, kaip ydingas įprotis ar žalinga atlieka. O matyti senatvę šiuolaikinio teatro scenoje, ir dar šokančią - kam apskritai gali ateiti į galvą?
Bet, kad ir kaip būtų keista, tai vyksta. Ir ne kur kitur, o jaunatviško kūrybiškumo irštvoje - sostinės „Menų spaustuvėje“. Pačiame jaunystės kūniško plastinio šėlsmo epicentre staiga visu gražumu pasirodo tikra senatvė. Negrimuota, neužmaskuota, su žile galvoje, plikėmis, pilvais, randais ir ligomis. Su patirčių našta ir jokia ateitimi. Vyriška senatvė. Ir ji - dar šoka?
Žodžiai „šokis“ ir „šokas“ publikos sąmonėje susilydo į vieną emociją - ir reginio nuojautoje, ir jo akivaizdoje. Trupė „Silke Z. / resistdance“ iš Vokietijos šįsyk atvežė naują projektą, choreografės Silke Z. (būtent taip!) kompoziciją „Jessas sutinka Angų“. Ją įgyvendina du „priešpensinio“ amžiaus šokėjai.
Vienas - 49 metų amerikietis, choreografas ir cirko artistas Jessas Curtisas (laisvi rūbeliai tarsi vasarinė pižama ar kino kostiumas iš banalaus baleto; tankus žilų plaukų ežiukas, akinanti šypsena, gražiai įdegusi saikingai raukšlėta oda, įžūlios kaubojaus akys, laisvi akrobato judesiai, vidinė užkrečianti energija - panašus į šiek tiek papurtusį Mikutavičių senjorą, arba šiek tiek pastambėjusį Eilunavičių; manau, suprantate, ką turiu galvoje).
Kitas - 56 metų škotas, šokio, performanso atlikėjas, pedagogas Angusas Balbernie - visiška partnerio priešingybė. Kasdieniais palaidais marškiniais ir džinsais, neaukšto ūgio, neatletiškas, praplikęs, su aiškiai matomu pilvuku ir depresijos atspindžiais žvilgsnyje. Kai jis pasisuka trim ketvirčiais, tampa panašus į dar labiau pasenusį ir nusidėvėjusį mūsų premjerą: vaikščiojanti neviltis ir kasdienybė.
Tai - du priešingi vyriškumo tipai. Vienas - laimės kūdikis ir mergišius, kitas - kompleksuotas intelektualas. Mergišius nevykėlį verčia mankštintis skambant aštuntojo dešimtmečio disko hitui „Staying Alive!“ Kaip Marko Twaino berniūkščiai jie giriasi vienas kitam per gyvenimą surankiotais kūno randais. Įvairiomis pozomis demonstruoja tai, kas vadinama „kontaktiniu šokiu“ - manipuliuoja savo kūnais išbandydami vis kitus tarpusavio sąlyčio taškus, kol įsiremia kaktomis ir įsistebeilija vienas į kitą. Po to vėl - ritmiški, lyriški, sinchroniški ir chaotiški judesiai. Žodžiai (anglų kalba) - taip pat iš gyvenimo patirties. Mergišius - nevykėliui: „Ką gero patyrei scenoje?“ Atsakymas - ilga, kupina ilgesio pauzė.
Šiame nejaunų vyrų judesio spektaklyje reikšmingų pauzių nemažai. Pratisų ir užpildytų vaiduokliško tylėjimo, tarsi jie abu sklandytų bendroje patirčių atmosferoje, tirštoje potyrių ir emocijų, nesuvokiamų pašaliečio akiai. Stebėdamas jų judesius, šių žodžių autorius (artimesnis pagal duomenis „nevykėliui“ Angusui) staiga pajuto į nevaldomą norą pasitaisyti tarsi stebuklingai ataugusias garbanas, kūnas staiga tarsi prisiminė pilvo nebuvimą ir raumenų stangrumą, o vidinis instinktas pagimdė seniai pamirštą vidinį impulsą scenos, bendro judesio link. Tai irgi buvo pamirštos, senos šokėjo patirties atgarsiai, ir to niekada nėra buvę stebint šokančią jaunystę. Pasirodo, bendra praeities judesių patirtis, kaip instinktas, irgi šaukiasi žmogiškos bendrystės.
„Ar tu mane myli?“ - Jessas klausia Anguso. „Ne, ne, ne ta prasme!“ - iškart sureaguoja į pašnekovo iškalbingai pakeltą antakį. „Manau, kad tai įmanoma...“ - po pauzės kažkur į šoną flegmatiškai ištaria Angusas. Ir staiga, blaškydamasis po sceną ir gestikuliuodamas, prapliumpa ilgu aistringu monologu. Tekstas didelės reikšmės neturi, bet emocijų fontanas neturi pabaigos. Jessas išeina iš scenos, neištvėrę išsiskirsto ir žiūrovai, o negrabus nevykėlis Angusas vis negali iššūkauti į erdvę visų savųjų iki galo neišgyventų aistrų, trykšte ištryškusių iš jo netobulo pasenusio kūno. Taip netikėtai pasibaigia šis dviejų senų vyrų sceninis atviravimas.
„Sėsk čia, šalia šio „diedo“, - prieš jo pradžią savo draugei tyliai ištarė žavi devyniolikmetė, beįsitaisanti mano kaimynystėje. Jeigu pasakytų „šalia sienos“, jos balse būtų daugiau šilumos. Vos ištvėriau nepaprašęs jos pakartoti to po spektaklio. Bet paskui pagalvojau, kad karta, kuri dabar vartoja sąvoką „diedas“, iš tiesų eina tiesia kryptimi link svaiginančių atradimų dvasingosios šilumos potyrių plotmėje. Pavydu, ir tiek.
IQ
