Edvinas Grinkevičius
Spausdiname recenziją šokio kritikos projektui „Šokis žodžiu - ne[w]kritika“. Visus projekto tekstus galite skaityti www.dance.lt
Tyla, kaip ir triukšmas - neišvengiama. Metaforiškomis tylos ir triukšmo paralelėmis galime vertinti pasaulį, narplioti savo egzistenciją jame. Tyla - gyvenimo garsų matas. Tyla gali būti filosofiška, mąsli ar padedanti pajudėti iš vietos, atsispirti ir nerti gilyn...gilyn į triukšmą?
Tyla gali būti būsena. Judesio spektaklyje „Mono Tyla“ tai pabandė perteikti šokėja, choreografė Giedrė Ubartaitė ir kompozitorė Eglė Sirvydytė.
Spektaklis išsiskiria organišku kūrybos principu - sinergija, dviejų kūrėjų darniu susiklausymu, kūrybine komunikacija, kai viena su kita dalinantis kūrybos ir idėjų epizodais kuriamas šokis ir muzika kaip vientisa, kartu gimstanti jungtis, kuri laipsniškai augina ir „inscenizuoja“ patiriamas būsenas. Kūrėjos kalba apie tas pačias problemas: nuolatinį žmogaus balansavimą tarp šviesos ir tamsos, triukšmo ir tylos, savęs paieškas vidinėje ir išorinėje erdvėje. Autorės analizuoja konfliktišką, maištaujančią, nuolat tarp chaoso ir harmonijos besimėtančią žmogaus prigimtį. Tačiau abi menininkės mąsto ne kolektyviai, o individualiai - per asmeninių išgyvenimų, nuojautų ir patirčių prizmę. Tokio „dialogo“ rezultatas skleidžiasi „Mono Tylos“ „monologe“. Taigi, muzika, šokis, šviesa - trys dalys, trys gyvi kūnai išvien, nuo pat pradžių veikiantys žiūrovą; trys monologai, kalbami vienu metu, organiškai pinasi į vieną energetinį krūvį.
Ekspozicijoje, įrodydami savo savarankišką būtį scenoje, žiūrovą pasitinka virvė, šokėja ir šviesos ruožas. Trys atskiri komponentai nuolat gaubiami muzikos spektaklio eigoje jungiasi ir pildo vienas kitą. Šviesos ruožas nuo pat pradžių tampa gyva, veikiančia, o ne tik scenovaizdį išpildančia dalimi. Šviesų sprendimai (Aurelijus Davidavičius, Giedrė Ubartaitė) talentingai dėlioja prasmių kirčius, braižo naujas dramaturgines linijas, kreipia žiūrovo interpretaciją siekiama linkme, kuria „architektūrą“ perteikiamoms būsenoms. Šviesa scenos erdvę skaido į apskritimų formas, kuriose įkalinta šokėja susiduria su vidiniais barjerais, dvejomis erdvėmis - išorine ir vidine. Vidiniame monologe skleidžiasi triukšmas, išorėje - (mono) tyla. Arba atvirkščiai. Vis kitu rakursu apšviečiamas šokėjos kūnas ir sienose sušmėžuojantys šešėliai kursto žiūrovo vaizduotę.
Eglės Sirvydytės ir Aliaus Barecko spektakliui sukurta muzika itin paveiki. Elektroninių stereo garsų bangomis užpildanti erdvę, eksperimentuojanti ritmais ir efektais, palaipsniui kintanti, kurianti, sykiu griaunanti ir įtakojanti kiekvieną vyksmą scenoje, muzika veikia tarytum mediumas tarp dviejų erdvių - realios (tai, kas vyksta scenoje) ir mentalios (tai, kas kuriasi žiūrovo sąmonėje).
Spektaklio scenografija (Artūras Šimonis) minimali - masyvi virvė kabanti scenoje savo buvimu antrina šokėjai. Virvė iliustruoja jungtis tarp žmogaus vidinio ir išorinio pasaulio, individo ir aplinkos, jo bandymus konfliktišką monologą paversti atjaučiančiu dialogu. Virvė - įrankis, padedantis išlipti iš duobės, pasiekti kitą erdvę, palikti probleminį triukšmą, bet sykiu tai ir pančiai, kurie įkalina, suveržia ir kuria ribas. Virvė, kaip ryškiausias scenografijos objektas, svarbi ne tik vizualiu, prasminiu, bet ir choreografiniu aspektu. Spektaklio pradžioje šokėja surišta, suaugusi su virve, vėliau atsiskiria, tačiau virvė naudojama ištisame šokyje, tarsi aplink ją būtų kuriama visa choreografinė kompozicija. Ši personifikacija jautri ir organiška, įdomu tampa stebėti šokėjos ir daikto - virvės - kintantį santykį.
Šokėja ne techniškai atlieka ar imituoja vaidmenis, o kuria ir perteikia išgyvenamas būsenas. Ubartaitės plastika paprasta, tačiau subtili ir organiška, tarsi kylanti iš vidinio impulso. Judesio, muzikos ir šviesos dermė hipnotizuoja, nukelia į minčių transą. Tačiau norisi pabrėžti, kad vis trys dėmenys - šokis, muzika ir šviesa - atrodo nepamainomai lygūs. Tarsi visi būtų vienodo svorio, vienas kitą dengtų ir keistų, bet svarbiausia - vienas be kito neegzistuotų. Iš vienos pusės, pasiektas aukštas harmonijos lygis maloniai stebina. Kita vertus, norisi dominuojančio, ryškesnio dėmens. Natūralu, kad judesio spektaklyje turėtų dominuoti šokis. Ubartaitės choreografija pagirtina dėl plastikos ir harmonijos pajautimo, šokėjos judesiai darnūs, bet, deja, visiškai vienodu svoriu besiskleidžiantys tarp šviesų ir muzikos. Norėtųsi išvysti kiek individualesnę, ne tokią prisitaikančią kūrėjos pusę. Galbūt choreografiškai kompozicija galėtų būti sodresnė, ne tik organiškai perteikianti būseną, bet kurianti istoriją nevengiant išsamesnio dominuojančiu, aštresniu, nuo šviesos ir muzikos taip glaudžiai nepriklausomu judesiu pagrįsto veiksmo.
Spektaklis žavi kūrybinio dueto darna ir autorių įsiklausymu į viena kitos pasaulėjautos panašumus ir skirtumus, traukia savo filosofiškumu ir meditatyvia gelme, kurioje svarbiausia tampa kelionė į kitą dimensiją. Dimensiją, kurioje atsidūręs esi priverstas susidurti su savimi, priverstas vystyti savo vidinį monologą - išgyventi mono tylą.
