Technologijos pridengia mūsų trapumą

Ignas Zalieckas 2022 08 26 7md.lt, 2022-08-19
Stefanas Kaegi. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Stefanas Kaegi. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

aA

2000 m. Stefanas Kaegi kartu su Helgarda Haug ir Danieliu Wetzeliu įkūrė kolektyvą „Rimini Protokoll“. 2005 m. festivalyje „Sirenos“ buvo pristatytas trupės spektaklis „Sabenation“, 2015 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įgyvendintas projektas „Remote Vilnius“, o 2017 m. „Sirenose“ parodyta interaktyvi instaliacija-spektaklis „NACHLASS, kambariai be žmonių“. 2020 m. Kaegi dalyvavo „Sirenų“ edukacinėje programoje: vedė kūrybines dirbtuves teatro žiūrovams ir profesionalams. Šių metų festivalio tarptautinėje programoje bus rodomas spektaklis „Nejaukos slėnis“ (2018).

Kas paskatino kurti spektaklį „Nejaukos slėnis“? Ar į šį kūrybinį procesą pastūmėjo ankstesni jūsų kūriniai, susiję su naujomis teatro formomis?

Pastebiu nemažai pokyčių robotikos srityje, tačiau ne tokių, kokie vyko, kai buvau vaikas. Šis tobulėjimas susijęs su pramone, kuri daugiausia rūpinasi efektyvumo didinimu ir darbo tikslumo skatinimu. Mūsų spektaklyje naudojamas robotas nėra humanoidas. Pastaruoju metu pirmiausia Azijoje, o vėliau ir vizualiųjų menų parodose matydavau humanoidus, sukėlusius iš teatro pažįstamus jausmus, kuriuos galiu apibūdinti kaip empatiją, susitapatinimą. Man kilo mintis, kad šie robotai galėtų veikti ne tik tokioje vietoje kaip galerija, bet tapti teatro scenoje kuriamų pasakojimų protagonistais. Taip kuriamas naratyvas ne tik leidžia fiziškai susitapatinti, bet ir sukelia jausmą.

Ar žmogaus ir roboto sąveikos kontekste kalbate apie susvetimėjimo baimę? Ar nebijote, kad robotai, tobulėjančios technologijos sutrikdys žmonių tarpusavio santykius?

Ne. Tačiau mintis, kad robotai iš žmonių perims galios poziciją, yra tikrai produktyvi kino industrijoje. Robotai sukurti žmonių, todėl negali žudyti ar naikinti be jų kūrėjų įsikišimo. Jei kalbame apie spektaklį „Nejaukos slėnis“, norėčiau paminėti, kad jis nėra susijęs su baime. Jame kalbame apie pasitikėjimą, kurį užmezgame su kuo nors, kas atrodo šiek tiek į mus panašus, kas išmoko atlikti judesius, kuriuos kitas gali perskaityti, kas bando suprasti kito veiksmus. Terminas „Nejaukos slėnis“ (angl. Uncanny Valley) apibūdina tai, kas nutinka, kai supranti šį mechanizmą. Šis terminas taip pat taikomas pačiai mašinai, kurią sintetiniu būdu sukūrė inžinieriai ir kuri nėra tokios pat prigimties kaip mes patys. Šis reiškinys sukelia netikrumą. Pati baimė susijusi su mumis ir mūsų santykių su kitais sistema. Tai nėra nerimas, kad robotas atsisuks prieš mus, veikiau suvokimas, kad nebesame tikri, iš kur kyla mūsų jausmai, - ar jie taip pat gali būti užprogramuoti? Bijome, kad mūsų jausmai gali mus išduoti. Teatro kontekste tai įdomi patirtis, nes nuolat einame ten, kad išsiduotume. 

Ar jūsų spektaklis yra bandymas pasiekti dirbtinumo poveikio scenoje ribą?

Robotizacija pasiekė daugelį mūsų kasdienio gyvenimo sričių. Paprastai mes negalime atskirti žmogaus ir roboto, nes mašinas pradedame naudoti organiškais būdais. Įpratome pasitikėti ir savo egzistenciją palaikyti pasitelkdami išorinę atmintį (angl. outsourcing memory), kietuosius diskus, ryšius su įvairaus tipo tinklais palaikydami mobiliaisiais telefonais. Be to, pasitikime navigacija, kuri mus lydi keliaujant per miestus arba padeda pilotams susiorientuoti ore, - šiais atvejais esame priklausomi nuo mašinų. Panašiai ir teatre - čia rasime daugybę kompiuterių, kurie sukuria garso signalus, judesius, šviesos pokyčius... Tam tikra prasme šis spektaklis artėja prie konkrečios ribos arba žengia dar vieną žingsnį į priekį, pakeisdamas žmogų, visada esantį teatrinių kūrinių centre, kažkuo kitu. Man tai nėra naujiena, nes šią idėją analizuoju jau seniai. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus „Sirenų“ festivaliui sukūriau vyksmą „Remote Vilnius“, kuris buvo paremtas programinės įrangos panaudojimu, struktūruojančiu buvimą kartu, - tai yra teatro būties esmė. Šiuo atveju teatras taip pat yra daiktas, o ne žmogus. „Nejaukos slėnyje“ pristatome robotą, kurio kūnas atrodo kaip žmogaus. Tiesa, tai įspūdinga žvelgiant iš vizualinės perspektyvos. Vis dėlto „Nejaukos slėnio“ fenomenas jus ištinka net ir pažvelgus į paveikslą.

Galiausiai, kai galvoju apie technologijas ir mūsų priklausomybę nuo jų, nemanau, kad mūsų vystymasis suteikiant kūnus kompiuteriams - pats baisiausias aspektas. Manau, kad yra kitų, nematerialesnių technologinių pokyčių, darančių didesnę įtaką mūsų gyvenimui. Tam tikra prasme „Nejaukos slėnis“ - mokslinė fantastika. Jis leidžia fiziškai įsivaizduoti ir jausti tai, kas paprastai yra nematerialu.

Ar ruošdamiesi spektakliui kėlėte klausimą, kodėl žmonės ieško savo robotų antrininkų, ryšio su jais?

Manau, kad žmonijai nereikia humanoidinių kopijų, tačiau spektaklyje pasitelkiame jo dramaturgo Thomo Melle humanoidinę kopiją. Dėl bipolinio sutrikimo Thomas pajuto poreikį objekto, galinčio atlikti pasikartojantį veiksmą, t. y. stovėti priešais žiūrovus, dėl to buvo sukurtas robotas. Thomas jautėsi per daug nestabiliai, kad galėtų nuolat stovėti prieš žmones. Kartais jam padeda vaistai, kurie palengvina jo būklę, kai maniją keičia depresija. Tuo metu jis tampa pakenčiamesnis, o per susitikimus su kitais žmonėmis jaučiasi mažiau pažeidžiamas ir stabilesnis. 

Spektaklyje kalbama apie perėjimą nuo vaistų prie technologijų. Pastarąsias naudojame panašiai kaip norėdami pridengti savo trapumą. Toks pokytis turi tiek pat neigiamų bruožų, kiek ir teigiamų. Vis dėlto manau, kad naudinga turėti sistemas, leidžiančias prisiminti tai, ką esame linkę pamiršti. Kokią tai turi prasmę? Galiausiai kalbame apie pačią žmogaus būseną: ką iš tikrųjų darome, kai atliekame nekartotinius veiksmus, kurių negali atlikti kompiuteriai? Ar vis dėlto yra teigiama atsikartojimo pusė?

Kaip robotas kuria dialogą tarp scenos ir žiūrovų? Galbūt toks teatras tampa tik monologu?

Šiuo požiūriu tai tikrai klasikinis teatro kūrinys, nes jame žiūrovas nedalyvauja tiesiogiai, priešingai nei kituose mano projektuose. Tai pasakojimas, kuriame pamažu pradedama tapatintis su protagonistu, pasitelkiant asmeninį mąstymą. Sąmoningai priėmėme sprendimą nekurti roboto, galinčio reaguoti į žiūrovus, nes muziejuose galima pamatyti tokio tipo robotų, kurie turi įmontuotą veido ar balso atpažinimo funkciją. Tokie robotai aktualesni tyrimams, siejamiems su paslaugų sektoriumi, dėl išsikelto galutinio tikslo - panaikinti jame darbo vietas. Dėl to kyla poreikis turėti duomenų apie žmogaus atliekamus veiksmus ir gestus.

Spektaklyje veikiantis robotas visiškai kitoks. Jis skirtas ne mūsų poreikiams aptarnauti - tai teatrinis robotas, taigi sukurtas tam, kad priverstų mus išgyventi tam tikrą pasakojimą ir suprasti tam tikrą konfliktą ar grėsmę, kylančią mumyse ir mūsų visuomenėje. Jis daro tai, ką daro klasikinis, o ne veikiančiojo tipo aktorius arba sekso robotas. Jei kalbėtume apie kūno simuliaciją, manau, kad sekso žaislų sritis yra labiausiai išvystyta robotikos sfera, nes atrodo, kad šio tipo fizinis suartėjimas žmonėms aktualiausias. 

Kaip per spektaklio „Nejaukos slėnis“ rodymo laiką pasikeitė žiūrovų požiūris į robotą? Ar padidėjo empatija jam?

Manau, tai, ką žmonės išsineša iš šio spektaklio, nėra dalyvavimo technologijų šou pojūtis. Nemanau, kad atėję žiūrovai susimąsto apie tai, kaip technologijos pažengė į priekį. Šis kūrinys sukelia daug gilesnių minčių apie mus pačius ir apie tai, kokie esame sukurti. Šis spektaklis panašus į portreto tapymo klasikiniu būdu procesą. Tyrinėjame, kaip kuriama žmogaus fizionomija. Taip pat galima jį lyginti ir su fotografija, stebėti, kaip kuriama žmogaus ikonografija. Be to, jei kuriate filmą apie žmogų, svarbu, kaip jis vaizduojamas. Šiuo atveju tai žmogaus 3D portretas. Jį kuriant analizuojama konkrečių gestų reikšmė; jei jie tampa atkartojami, kyla daug klausimų apie mūsų augimą, jį galime identifikuoti kaip procesą, per kurį tampame efektyviai dirbančiais savo gyvenimo protagonistais. Manau, kad po spektaklio, žmonės dažniausiai susimąsto būtent apie tai.

Dėkoju už pokalbį.

7md.lt

Salonas