Draugė A – muzikologė (?), Amsterdame gyvenanti jau kelis metus.
Draugė B – operos menui simpatizuojanti teisininkė, atvykusi kelių mėnesių stažuotei Amsterdame. Senos draugės pagaliau rado laiko kartu nueiti į operą.
Tai yra faktai (arba apyfakčiai), kuriuos maniškiai gimtosios kalbos lokatoriai ausyse, pripratusiose prie olandų kalbos balto triukšmo, nugirdo Nyderlandų nacionalinės operos drabužinėje gegužės 8 dieną, prieš Giacomo Puccini „Triptiką“. (Taip taip, negalima klausyti svetimų pokalbių, bet kai užsienyje išgirsti kalbančius lietuvius, taip norisi nuklausyti, ką gi jie kalba...) Kadangi atrodau visai neįtartinai, kaip dar vienas eilinis (nors kiek per žemas) olandų Joostas ar Jeroenas, nusekiau jas iki pirmojo balkono fojė. Pokalbis „prie arbatos“ buvo galbūt ne analitinės recenzijos gylio, tačiau išsamus, žinoviškas, ir, svarbiausia, puikiai atspindi mano paties patirtį Nyderlandų nacionalinėje operoje, kurioje teko matyti beveik visus šio – 2023-2024 m. – sezono operos spektaklius.
Iš karto atsiprašau, jeigu atpažinote save šiame tekste: neradau Jūsų socialinėse medijose, tad prašau, susisiekite su manimi ar redakcija, išspręsime autorystės aspektus.
-----
(Prisėda ant krėslų šalimais, ant žemo staliuko pasideda arbatą, įsitaiso, apsižvalgo)
– Klausyk, o kada šitas teatras pastatytas? Nes atrodo tikrai naujai.
– Apie aštuoniasdešimt šeštais ar septintais.
– Hmm, bet gerai išlaikytas tada...
– Taip, tik žinai, modernistinis pastatas. Kai įėjom per paradines duris, tai jei eitume tuo prieangiu kairėn, o ne dešinėn, kaip į operą, tai būtų įėjimas į savivaldybę.
– Rimtai? Aš galvojau, kad čia operai visi tie pastatai priklauso...
– Ne ne, tik pusė. Sujungimas su savivaldybės patalpomis buvo priežastimi, kodėl šitas pastatas apskritai pastatytas. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Amsterdamas norėjo statyti Operą. Bet žinai, olandai nebūtų olandai, jei dešimtmečiais nesiginčytų dėl elementariausių klausimų...
– ...klausyk, o jie jau sudarė vyriausybę, ką nors girdėjai? Pusmetis po rinkimų praėjo.
– (ironiškai šypsosi)
– Kaip jų premjeras ruošiasi būti NATO vadovu, nesuprantu...
– Tai su opera – labai panašiai, kaip su vyriausybe. Tris dešimtmečius planavo planavo, tai vienoje, tai kitoje vietoje, dizainas tai toks, tai kitoks. Bet kai vienas architektų pasiūlė šalia operos pastatyti naują savivaldybės administracijos pastatą, viskas čiki-piki. Žinoma, buvo protestų, nes atriekė dalį istorinio Waterlooplein turgaus...
– Man tokia mintis šovė, kad Čiurlionio koncertų salė taip greitai prasimušė Kaune, nes ten „Viči“ įsirengs biurus.
– Nesistebėčiau.
(gurkšteli arbatos, draugė A patikrina messengerį, draugė B nužiūrinėja kiliminę dangą)
– (vis dar tebežiūrėdama į telefoną) O šiaip, kaip tau šitas pastatas? Kaip tu jautiesi čia – kaip Operoje?
– Na kaip... Nežinau, keistokas... Tikrai ne kandeliabrinis operhauzas... Labiau, sakyčiau, švelnesnis Paryžiaus Bastilijos operos variantas. Tik čia tos lemputės ant balkonų, ir ta plastikinė balta sienų ir kolonų spalva, – man toks lenkiško viešbučio, barbyno ir kazino mišinys...
– Mhm, yra to. Bet pati salė man labai patinka, nežinau, kaip tau.
– O taip, pirmą kartą atėjus nustebino matomumas, garsas...
– ...kolega išdavė, kad jie naudoja įgarsinimą aidesiui sukurti, nes akustika labai sausa.
– Oho, nė nepajutau. Rimtai? Labai plati scena, kaip kino ekranas.
– Taip, auditorija amfiteatrinė, scena plati ir santykinai arti, iš bet kurios vietos puikiai matosi. Labai retas atvejis, kad žemiausios kainos vietos būtų puikios. Tik angliški subtitrai visada kairėje pusėje, tai reikia vengti vietų dešinės pusės krašte. O daugiau...
– Žinai, man labai olandiškai demokratiška šita salė. Ypač kai nėra jokios centrinės ložės karaliui.
– Bet pirkdamas pirmos kategorijos bilietus turi ir olandiškai uždirbti. Ir dar jie taiko progresines kainas – pastebėjai? Kuo daugiau bilietų perka, tuo labiau kyla...
– ...žiūrėk, bet žmonės apsirengę laisviau negu Vilniaus operhauze. Mačiau prie tualetų jaunus žmones plėšytais džinsais ir sportbačiais, net tiesiog marškinėliais trumpomis rankovėmis.
– Per jaunimui skirtus vakarus gali ir čipsų užuosti. Per premjeras apranga rimtesnė, bet niekada nebūna black tie.
(Sutartinai padaro arbatos gurkštelėjimo pauzę, apžvelgia teatriniu žingsneliu plaukiančią publiką)
– Žinai, man visas teatras labai atspindi Nyderlandų visuomenę, horizontalumą. Tu čia jau kelis metus gyveni, gal kitaip jauti, nežinau.
– Taip taip, ir vadovybė stengiasi išlaikyti tokį įspūdį. Teatro meno vadovė Sophie de Lint nuolat kalba, kad nacionalinė opera turi atspindėti visą Nyderlandų visuomenę, jos požiūrį ir poreikius. Pavyzdžiui, teatras neturi savo orkestro – visada groja kuris nors iš Nyderlandų kolektyvų. Viena vertus, taip jie įtraukia visą šalį, ir bent jau ataskaitose gali sakyti – žiūrėkite, esame visus jungianti institucija. Kad tai kenkia kai kurių pastatymų kokybei, – čia jau kitas aspektas. Pavyzdžiui, jei groja Concertgebouw ar Hagos Residentie orkestrai, akompanimentas būna lankstus, švarus ir net taiklus. Bet, pavyzdžiui, kai groja Nyderlandų kamerinis orkestras, kad ir koks geras dirigentas bebūtų, kad ir bel canto puristas Enrique’as Mazzola, kuris „Robertą Devereux“ dirigavo – vis tiek bus loterija: priklausys, ar varinių grupė tą vakarą nusiteikusi pataikyti į taktą.
– Bet ir teatro programa labai plati. Kas buvo šį sezoną? Mačiau ten šiuolaikinių visokių, tada „Agripina“, „Traviata“...
– ...buvo „Užburtoji fleita“, „Robertas Devereux“, „Lohengrinas“, dabar „Triptikas“ eina – iš esmės po vieną operą iš kiekvieno laikmečio, visų kategorijų, net šiuolaikinių labai daug...
– ...dar „Fidelijus“ bus birželį.
(bevardijant operas, draugė B nužvelgia besijuokiantį vyrą trumparankoviais marškinėliais, dengiamais tinklinių marškinių, ir avintį platforminius batus)
– Nors šiaip teatro direktorė atvirai sako esanti XIX amžiaus operos gerbėja, bet su komanda sukuria įvairovę. Ir tikrai įdomu, kad per sezoną parodė po dvi XX ir XXI amžiaus operas: [Kurto Weillio] „Mahagonijos miesto suklestėjimas ir nuopuolis“ ir [Igorio Stravinskio inscenizuota oratorija] „Oidipas karalius“, tada Saariaho „Nekaltumas“ ir nauja Ellenos Reid opera „The Shell Trial“ apie „Shell“ įmonės teismą dėl skalūnų dujų kasybos.
– Hmm, gal dėl tos įvairovės visada pilna salė. Aišku, daugiausia žilų galvų.
– Olandės dažnai nedažo plaukų, tai gali atrodyti, kad publika vyresnė nei Lietuvoje, nors taip nėra. O jaunimu teatras rūpinasi: spektaklio rytą paleidžia studentiškus bilietus po 17 eurų. Turi tokią lojalumo programą „My Muse & Me“, kur priklausomai nuo amžiaus gauni nuolaidą bilietams, ir dar prieš spektaklį atskiroje fojė erdvėje pristato operą, duoda nemokamų gėrimų, užkandžių. Ko tikrai nėra Lietuvoje – tai čia jie turi vadinamąją Jaunųjų patronų programą, kur už finansinę paramą gauni, taip sakant, mecenatinį glamūrą. Ir kvietimą į sezono pabaigoje rengiamą jaunųjų mecenatų GALA koncertą.
– Mmm, jie auginasi mecenatus patys? Įdomi praktika. Kaip manai, Lietuvoje veiktų?
– Nemanau. Bet neišmanau operos rinkodaros. Bet labiausiai crazy – tai specialus pasiūlymas, pavadintas „Flirting XL“.
– Ką?! Čia ką, koks gėjų vakaras?
– Eik tu... Tiesiog Valentino dienos proga jauniems žmonėms iki 36 metų galima gauti gerus bilietus už 10 eurų, dažniausiai spektaklis vyksta apie Valentino dieną.
– Na, pavadinimas tai... O pas mus operhauze galėtų būti, pavyzdžiui, „GegužinėSSS“.
(sužiūra į kaip tik praeinančią pražilusių gėjų porą, susikibusią rankomis)
– (pašnibždomis) Žiauriai gražu. Man taip keista buvo, kai atvažiavau sausio mėnesį...
– Aha, man pradžioje irgi taip buvo. Ta laisvė, drąsa... Net ne drąsa – tiesiog normalybė.
– Pasiilgsiu šito grįžus į Vilnių. Tau gerai, va gali į europinio lygio teatrą eiti...
– Dar klausimas, kas geriau: opera Amsterdame ar Vilniuje?
– Na jau, nevaizduok tik.
– Ne, aš rimtai. Jei lygintume šitą operą (beje, dabar jie gauna bene didžiausias valstybines dotacijas Europoje) su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, mano manymu, Vilnius nė kiek nenusileidžia. Jei pažiūrėtume proporcingai į finansavimo skirtumą ir produkcijos kokybę, tai skiriasi tik prioritetai, viena kita žymesnė pavardė ir marketingas, bet man atrodo, kad rezultatas apylygis.
– Kur apylygis?
– Čia jie daro bene dešimt operų premjerų per metus. Bet dauguma jų yra kvestionuotinos kokybės – lietuviai kritikai tikrai nebūtų tokie subtilūs, kaip olandai. Šitam teatrui niekaip nesiseka, kad gera, kažką naujo pasakanti kūrybinė grupė ir geri solistai atsidurtų viename pastatyme.
– O dekoras?
– Jei scenografai patys olandai, dažniausiai renkasi neutralią scenografiją ir neutralią režisūrą, pamėgina įterpti vaizdo projekcijas, keletą šviesos triukų, bet viskas vyksta be didesnės plėtotės, netampa kažkokiu savarankišku sluoksniu. Kad ir „Lohengrinas“: buvo pastatytas tarsi susintezuotoje Valhalos, fabriko...
– Ko tokios?
– Valhalos, kur mirusieji germanų mitologijoje keliauja gyventi, tokio ilgo ilgo namo su sijomis... Tai visa scenografija buvo tarsi tos Valhalos, fabriko ir katedros (?) hibridas. Bet pastangų įtikinti tokia interpretacija ar ją kažkaip supinti su siužetu nebuvo – nuoroda yra, bet viskas lieka dviprasmiškos aliuzijos lygmenyje. Tas pats nutiko su „Robertu Devereux“: scenoje stovėjo toks pakeliamas fin-du-siècle buduaras,– suprask, čia Elžbietos I moteriškasis pasaulis. O aplink jį buvusi tamsi salė atrodė tarsi valdovės pasaulis. Vėlgi, nors koncepcija yra, bet...
– ...vis kažkas negerai...
– ...neeksploatuojama užtikrintai. O kai solistai palikti įgyvendinti savo vaidmenį mimetiška vaidyba, be didesnių režisūrinių sumanymų, tada atsiranda pavojus pervaidinti. Tai labai pasijuto „Agripinoje“ (atsimeni, juk pati matei), kai scenografija ir režisūra buvo nyki, atlikėjai komiškame žanre liko kaip ant ledo – ir tada pervaidino. Apskritai, jei jau lyginame, nemanau, kad yra kokybinis skirtumas tarp, pavyzdžiui, šiuolaikiškai statytos Händelio „Agripinos“ Amsterdame ir tortinės „Traviatos“ ar blakinio „Rigoleto“ Vilniuje.
– Dėl „Agripinos“ tai visiškai nesutinku. Man atrodė labai geras spektaklis. Ten ir farso buvo, ir rimtai suvaidino. Man netrukdė tas, kaip sakai, interpretacijos seklumas. Aš gal ateinu į operą su kitokiu lūkesčiu – noriu kažko tradicinio, pakylėto, kad būtų tiesiog opera. Režisūra – įdomu, bet man svarbiau graži muzika, kad solistai geri būtų...
– Nežinau, man tas olandų fetišas dėžutinei modulinei scenografijai tiesiog papjauna...
– „Traviatoj“ nebuvo.
– Nebuvo, bet ten šviežumo rasta tik tiek, kiek buvo sukurta Violetos ir Žermono dukros, kaip tapataus personažo, paralelė.
– Na gerai, o kas tau tada kaip profesionalei tikrai patiko? Va, ką eitum dar sykį žiūrėti?
– Saariaho „Nekaltumą“ ir va šitą „Triptiką“, kur šįvakar žiūrėsim. Jau trečią kartą einu.
– Tikrai?
– Mhm. „Nekaltumas“ yra labai įdomus kaip dramos ir muzikos veikalas: muzika it koks sariahiškas vandenynas (nors sausesnis nei įprastai), o veiksmas kaip kokiame detektyve. Fantastiškai suderino skirtingas vokalines charakteristikas, jau nekalbu apie scenos darbininkų meistrystę: scenoje sukosi pastatytas namas ir keitėsi kambarių dekoras. Šiaip, gerai, kad priminei, parekomenduosiu Jūratei [muzikologei Jūratei Katinaitei], kad per LRT kitą žiemą parodytų.
– O „Triptikas“[1]? Tik neprispoilink per daug.
– Šiaip viena geresnių matytų „Sesers Andželikos“ versijų, ir tikrai geriausia, ką mačiau šį sezoną šitame operhauze. Režisierius netikėtai išsprendė, kaip sulydyti jos oponuojančias tapatybes, kaip tikinčiosios ir kaip motinos, kai ji mirdama užsiverčia vaiko pelenus ant violetinės sutan...
– Ei, nespoilink!
– Oi, atsiprašau... Ir scenografija, nors neutrali, bet pamatysi, turi savo charakterį dėl žaismės su šešėliais tarsi paralelinėmis istorijos plotmėmis. „Apsiaustas“ gal kiek įprastesnis, nužudymo scena tokia tiesmuka, kad jau tiesiog... Bet „Džanis Skikis“ labai spalvingas, nors nieko naujo, bet muzika veikia. Apskritai Puccini muzika man tokia paradoksali: Schönbergas atrodo pasenęs, o Puccini veikia tarsi šiandien būtų...
(skambutis)
– Jau einam?
– Einam.
(Pakyla, susirenka puodelius, programėles, delnines, draugė B nuskanuoja vaizdą visu perimetru)
– O, klausyk, kur čia tualetas?
– Prie rūbinės mažiausios eilės būna.
– Bet ten moterų mažesnė eilė?
– Ne, ten lyčiai neutralūs tualetai. Nors juokinga, kad abiejuose tualetuose yra pisuarai, bet vyrai inertiškai suka į kairįjį, o moterys – vis tiek į dešinįjį.
(Nueina)
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Giacomo Puccini operų triptiką sudaro trys vienaveiksmės, skirtingų požanrių operos: „Apsiaustas“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“.
