Garsai ir Dalykai

Dovilė Zavedskaitė 2023 12 27 menufaktura.lt
Akimirkos iš spektaklių: „Vieno garso istorija II“ (režisierius Arturas Bumšteinas; Valstybinis jaunimo teatras, 2023) ir „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (dramaturgė ir režisierė Kamilė Gudmonaitė, kompozitorius Dominykas Digimas, scenografė Barbora Šulniūtė; Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, prodiuserinė kompanija „Operomanija“, 2023). MF fotomontažas iš Lauros Vansevičienės ir Dmitrijaus Matvejevo nuotraukų
Akimirkos iš spektaklių: „Vieno garso istorija II“ (režisierius Arturas Bumšteinas; Valstybinis jaunimo teatras, 2023) ir „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (dramaturgė ir režisierė Kamilė Gudmonaitė, kompozitorius Dominykas Digimas, scenografė Barbora Šulniūtė; Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, prodiuserinė kompanija „Operomanija“, 2023). MF fotomontažas iš Lauros Vansevičienės ir Dmitrijaus Matvejevo nuotraukų

aA

Arturo Bumšteino kūrinys „Vieno garso istorija II“, pristatytas Valstybiniame jaunimo teatre, inspiravo šiek tiek daugiau pamąstyti apie garsą teatre kaip esminę poveikio materiją. Panašias mintis kėlė ir Kamilės Gudmonaitės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) neseniai pristatyta premjera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Nepaisant to, kad iš esmės skiriasi darbų mastas - pirmąjį mažutėje Jaunimo teatro salėje beveik tamsoje atlieka vienas violončelininkas (Antonas Lukoszeviezeʼė) ir viena atlikėja (Ieva Rižė), antrąjį - LNDT Didžiojoje scenoje daugiau kaip 40 aktorių, dainininkų ir simfoninio orkestro narių; vis dėlto abu šie darbai remiasi dokumentiniu balsu ir pasakojimo poveikiu. Be to, abu darbai yra visų pirma muzikiniai, ir abiejų vaizdinis efektas yra tik tokio intensyvumo, kad netrukdytų klausytis - vaizdais ar mizanscenomis čia siekiama nebent sustiprinti girdėjimą. Abiejų šių darbų švara ir, tam tikra prasme, tyla - išskirtinė. Man atrodo, jie kviečia mąstyti apie garsą. Kaip tai, ką girdime, keičia vaizdą, kurį matome, - ir atvirkščiai.

Pirmąsyk apie garso ir vaizdo koreliaciją ir / arba nesuderinamumą ėmiau mąstyti žiūrėdama Jono Meko filmus. Daugumoje jų būtent radikali garsinio takelio nedermė su vaizdu taip iš esmės perkeičia vaizdo priėmimą, kad, rodos, būtent tame prasiskyrime ir gimsta filmas. Pasibaigus filmui, nežinodavau (ir lig šiol nežinau), ar teisingiau būtų sakyti pamačiau filmą, ar išgirdau, ar kažkaip per vidurį. Viena būdavo aišku - poveikį daro būtent tas įklampinantis susijungimas; juk šiaip būtų garso takelis kaip takelis, vaizdas kaip vaizdas.

Bet tikrai žinau, kad abu minėtus spektaklius aš visų pirma išgirdau. Nors juose tarp vaizdo ir garso išlaikyta totali harmonija, abu kūriniai savo išraiška, visų pirma, yra audialūs - patiriami klausa. Žiūrovams renkantis į Bumšteino „Vieno garso istoriją II“, jau nuo teatro laiptinės ima smelktis tąsus garsas - tarsi neaiškus cypimas, zvimbimas, ūžimas, kurio egzistavimą suvoki tik pasibaigus spektakliui, užėjus tikrai tylai. Juk kartais gaudžiantis ūžimas yra nutilusios erdvės pavidalas - kai jį jau išgirsti, supranti, kad liovėsi triukšmas. Liko tik tai, kas lieka tyloje.

Dominyko Digimo muzika (išskyrus Kate Bush „Running Up That Hill“ aranžuotę) operoje „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ irgi yra tąsi - audialiniame horizonte ji veikiau ne pasirodo (kažkaip efektingai atsiranda ir išnyksta), o tarytum švelniai išryškėja ir vėl susigeria, lyg visada tvyrotų kažkur ore. Tai labai graži replika dokumentinėms istorijoms, kurias girdime šiame spektaklyje - visos tos istorijos nuolat tvyro mūsų visų ore, ir tik atsitiktinumas lemia, kad kai kurios iš jų kartais išryškėja, pagarsėja.

„Vieno garso istorija II“ laikosi minimalistinio garso ideologijos ir tyrinėja garso mindžikavimą laike: judama nedidelėje tonų amplitudėje, kuriant įkyraus, disonansinio, bet minkšto, miglotą pavidalą turinčio garso įspūdį. Šiame kūrinyje girdime dokumentines aktorių istorijas apie kokį nors garsą, prisimenamą dažniausiai iš vaikystės namų. Daugelyje pasakojimų šis garsas yra neaiškios kilmės, ir beveik visada kažkurį šeimos narį tiesiog varo iš proto. Kažkas tą garsą girdi, kažkas ne, o kažką jis tiesiog pjauna nuo pat atsikraustymo. Taip pjauna, kad nuveda iki psichozės. Vienas besitęsiantis garsas gali pakeisti ne tik namų vaizdą - jis gali tiek įsigerti į žmogų, kad ima keistis jo psichika.

Nestabilias jausenas kūrinyje įkūnija vidury scenos balansuojantis helio pripildytas balionėlis - ant jo matome veidus. Bet ir veidai čia neaiškios kilmės: kartais lyg kažką - ar Janiną Matekonytę, ar Ievą Kaniušaitę, ar Aleksą Kazanavičių - atpažįsti, o kartais - ne; ir kai ne, rodos, kad ir janinų su aleksais iš tiesų nebuvo. Kartais veidui ir lūpoms tinka skambantis balsas, o kartais - ne. Tokiomis absoliučiai minimalistinėmis priemonėmis Arturas Bumšteinas veda į sapnišką realybę, truputį haliucinaciją, suvokimą, kad yra riba, kurią peržengęs tave kamuojantis garsas ima modifikuoti tikrovę. Gal net sumaišo veidus. Tam antrina Alano Gurino kurtos vaizdo projekcijos, kuriose lyg ir nieko nevyksta - tik plečiasi ir plečiasi, ir plečiasi, o paskui traukiasi ir traukiasi, ir traukiasi juodas taškas. Iš tiesų, kad nieko nevyksta, atrodo visą keturiasdešimties minučių kūrinį. Bet išėjus poveikis lieka ir kažkodėl vis ryškėja.

„Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ veikia irgi minimalistiškai. Norėčiau rasti žodį, kuris būtų antonimas invazijai, bet nerandu. Tuo žodžiu pavadinčiau šį darbą. Nes viskas, kas vyksta scenoje, skambant muzikai, dokumentinėms istorijoms ir jųdviejų susiliejimams, rodosi kaip kažkas, praeinantis pro šalį. Kažkas pas tave neužsukantis, bet paliekantis prisiminimą. Kažkas, ką žinai per atstumą, iš matymo, iš tolimos perspektyvos, kas yra tau labai gražus ir kelia nepakeliamą smalsumą (vaizdo projekcijų autorius - Jurgis Lietunovas, scenografė ir vaizdo projekcijų koncepcijos autorė - Barbora Šulniūtė). Bet prieiti nėra kaip - per daug toli. Visa tai, kas šiame spektaklyje veikia žiūrovą vaizdiniu pavidalu, yra tyčinis didelis grožis, tarnaujantis kaip kontrastas tam klaustrofobiškam taksofono būdelės jausmui, į kurį patekę kalbėjo šio spektaklio tikrieji kūrėjai - žmonės iš gatvės. Lyg jiems sakant: ar matai, koks grožis išaugo iš tavo slapto, nepatogaus, tylaus pasikalbėjimo su rageliu, kurio kitame gale taip siaubingai nefainai net nebuvo to, apie kurį galvoji?

Spektaklyje „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ yra labai daug pagarbos garsui, balsui, istorijai. Čia niekas netrukdo klausytis ir absoliučiai viską išgirsti. Čia išnaikintas triukšmas, nėra jokio pertekliaus, niekas ant nieko negula. Lygiai taip, kaip išnyksta miesto garsynas įlindus į taksofono būdelę. „Vieno garso istorijoje II“ dokumentiniai pasakojimai susilieja: visi jie - tarsi į vieną akvariumą suleisti vėžliai, pamažu ir iš tolo, lipdami vienas per kitą, pabaigdami vienas kitą, užbėgdami vienas kitam už akių pasakoja kone tą pačią istoriją: kaip vienas niekada nesibaigiantis garsas sugriovė jausmą „šiaip tai viskas namuose būtų buvę gerai“. Gal net galima sakyti sugriovė namus.

Ir „Dalykuose...“, ir „Vieno garso istorijoje II“ įprastai teatrinei recepcijai, mėgstančiai konfliktą, susidūrimą, norą, siekį, tikslą, intrigą, kažką, už ko kibtų vaizduotė, kūnas ar emocija, galima sakyti, nėra ką veikti. Sėdi, klausai, žiūri ir... nėra. Net verkti nėra apie ką (nors LNDT Didžiojoje būta tiek verkiančių) - viskas taip švaru, išvalyta ir pakylėta. Bet: abu spektakliai ateina į šio laiko efektais atakuojančią sceną ir moko mus paprasto dalyko - klausytis. Išgirsti visus garsus ir balsus. Ne tik tuos, kurie mums patinka. Ir tada juose dar atrasti tą kažką, kas slepiasi tarp girdėjau ir mačiau. Tą kažką, kas turbūt yra tikras žmogus, kuris kažkaip atrodo ir kažką mums pasakoja, bet iš tiesų anapus tų atrodymų ir pasakojimų tiesiog paprasčiausiai būna. Nieko neveikdamas, nedarydamas įspūdžio. Tykiai, minkštai ir nuobodžiai.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Komentarai