Kasmetinė latvių teatro virtina „Skate 2025“ pristatomais šešiolika spektaklių pirmiausia išdavė šalies repertuarinę žanrų ir pasirenkamų šaltinių įvairovę, nekalbant jau apie temas ir stilius: klasikinė ir šiandienos, latvių ir užsienio dramaturgija, drama ir miuziklas, Ryga ir Liepoja, Valmiera ir Cėsis, spektakliai suaugusiesiems ir vaikams. Sukviestiems daugiau nei 60 užsienio svečių – festivalių rengėjų, trupių vadovų, dramaturgų, kritikų – tokia panorama leidžia intensyviai bendrauti ir galbūt toliau bendradarbiauti, aptarinėti spektaklius ir teatrus vakaro klube ar per ryto pusryčius, vėl eiti, stebėti, vėl susitikti klube. Vitrina suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais. Ir kas gali garantuoti, kad pastarieji neužims favoritų vietos ir netaps būsimų gastrolių lyderiais? Šiame straipsnyje apžvelgsiu tik keletą spektaklių (visų pamatyti nebuvo įmanoma dėl persiklojančių rodymų), kurie kėlė daugiausia susidomėjimo, ir vakarinių ginčų. Kartais – įdomesnių už spektaklius, bet tai taip pat teatro sistemos dalis.
Technologijų baimė
Dirbtinis intelektas (DI) yra pastarųjų metų NSO – nepažini substancija, žiniasklaidos dėka kelianti baimę: jei ir mokame juo naudotis, vis tiek už bet kurio sakinio apie DI slypi klausimas, ar jis jau seka mane, ar jau mano ne tik banko sąskaitos, bet ir organai padovanoti kitiems. Nieko tikro, bet neabejotinai žinoma, kad robotai žmones vis tiek sunaikins, tik klausimas, kada. Łukaszo Twarkowskio „Orakulas“, pastatytas Dailės teatre, baimes tik sustiprina. O kalbos apie spektaklio biudžetą, siekiantį pusę milijono eurų, tik padidina norą patekti į šį spektaklį, todėl po Lietuvos nacionaliniame pamatyto „Quanta“ atvykti į „antrą dalį“ normalu ir svečiams iš Lietuvos.
Išties, megalomaniškas projektas: jei iš Vilniaus temai tęsti atsivežami Nelė Savičenko ir Rytis Saladžius, tikėtina, kad hipotetinė trečioji dalis vyks kur nors Taline ar Varšuvoje su latvių aktoriais. Bet kodėl jų negalima buvo parodyti ekrane, kai didžioji dalis spektaklio jame ir vyksta, tepasiliks kūrėjų užgaidų sąraše. Šįkart iš „Quantos“ prieškario Šveicarijos Alpių keliamasi į karo metų Londoną, kur Alanas Turingas bando „nulaužti“ vokiečių šifruotę, pasakojamos Holivudo žvaigždės Hedy Lamar gyvenimo peripetijos bei indėlis į šiandienines ryšio technologijas ir „Google“ inžinieriaus Blakeʼo Lemoineʼo ginčai dėl DI sąmoningumo.
Visa tai būtų įdomu, jei scenarijų šiam „gyvajam filmui“ būtų surašęs, sakykime, Benjamínas Labatutas, kurio pagavia proza buvo remiamasi „Quantoje“. Tačiau „Orakulas“ ima strigti būtent ties dramaturgine linija ir retrospektyviai išryškinti „Quantos“ duobes ir apskritai Twarkowskio kūrybos metodus. „Norėdamas sužinoti, ar mašina turi sąmonę, turi pavirsti mašina“, vis kartojama, tarsi tai atskleistų kūrinio esmę. Frazės, kaip ir garsūs vardai, skamba magiškai. „Orakule“ kaip niekur kitur prasiveržia tuščių prastai skambančių frazių lavina, maskuojama atmosferiniais triukais – kurtinančiais garsais, ryškiu apšvietimu, videoklipais, operatorių darbu. Tačiau soliarizuotų ar termovizijos kameromis fiksuotų kadrų magija pabosta ir ilgainiui dešifruojama būtent per minties seklumą ir dramaturginę tuštybę. Aktoriai apskritai palikti atsistoti ar atsisėsti reikiamoje vietoje, kai kurių vaidyba tiesiog itin silpna. Į sceną žvelgti, skirtingai nuo „Rotkho“, nebūtina, nes ji prigesinta ir nieko papildomo neteikia, viskas vyksta tik ekrane. Antras veiksmas virsta ištisiniu (kad ir geru) klipu, siūlančiu didesnę fiziologinę patirtį juslėms nei smegenims, ir spektaklis iš tiesų galėtų keltis į Lukiškių kalėjime vykstančią parodą „Rave Nation“ ar kokį reivo Rygos klubą. Kaip didžėjus Twarkowskis gerai valdo ritmą ir efektus, jo technologiniai triukai gali pritrenkti, bet teatre jau akivaizdu, kaip viskas virsta teatrine grafomanija. Tai ne post-drama, o tiesiog ne-drama. Ir jei šios geografinės erdvės žiūrovams ir teatrų vadovams tai atrodo nauja, kitur seniai atsižavėta spalvotais flomasteriais, tad nestebina, kad šio spektaklio gastroles koprodiuserio Rūro trienalės festivalyje „Die Welt“ kritikas pavadino teatrine metų nesėkme.
Vis dėlto žmonės plūsta, bilietai išpirkti, technotriukai veikia – kaip elgtis kitiems teatrams su savo resursais ir panašia medžiaga? Būtent šį klausimą įžvelgčiau iškilusį Nacionaliniam teatrui statant spektaklį „Nacionalinis kanalas“, kurtą pagal 1976 m. Sidneyʼio Lumeto komediją „Tinklas“ (The Network): kaip elgtis su naujosiomis technologijomis ir kaip jas rodyti?
Jau pati medžiaga atrodo moraliai pasenusi, nes kalbos apie transnacionalines korporacijas ar medijų galią tiko Marshallo McLuhano erai, tačiau šiandien gamybos priemonių išskirstymo per šalis kasdienybė tapo tokia norma, kad protestuoti prieš globalizaciją gali nebent nesusivokęs pilietis, valgantis kebabą, pašildytą kiniškoje mikrobangėje. Pačių aktorių iliustratyvi vaidyba taip pat regisi atitinkanti anuos laikus (ir tai, matant jau kelintą Nacionalinio spektaklį, tampa šio teatro problema), tad spektaklį iš „pasenusio“ į „vintažo“ kategoriją netikėtai kilsteli vizualioji dalis. Scenografas Reinis Dzudzilo nusprendė nesirungti su Dailės teatru, bet pasirinkti primityviai stilizuotą televizijos ekrano spalvų lentelę: ryškius, fluorescuojančius fonus, apšvietimą ir bėgančią eilutę, kur skelbiamos tos dienos naujienos (tądien buvo Niujorko mero rinkimai). Pirmame veiksme besisukančioje scenoje nupieštų interjerų principu sukurta erdvė vėliau transformavosi į milžiniško televizoriaus kubo ir karnavalinių personažų paveikslus. Kristos Dzudzilo kostiumai taip pat „mėtė pėdas“ – po pirmo veiksmo rudų eilučių, madingų anuomet, bet ir vėl šiandien (galios ženklas!), apranga tapo itin spalvota, pritaikyta prie scenografijos fono. Visa tai tiesiog kilstelėjo spektaklį į kitą lygį, o minėtas ištarmes apie kadro visagalybę nurašė istorijai, tam „kaip viskas prasidėjo“.
Gyvūnijos pasaulyje
Rygos lėlių teatras prisijungė prie tomis dienomis vykusios Europos teatro konvencijos susitikimo, skirto tvarumui, ir turėjo ką parodyti: ekologišką spektaklį „Lašiša Stasys“. Režisieriaus Edgaro Kaufeldo ir dramaturgės Ancės Muizniecės pasaka – apie lašišų migraciją, jų kelius neršti ir drauge susipažinti su vandenyno flora ir fauna: krabu, kuriam nepatinka rimuotis su Abu-Dabiu, jūrų arkliukais, paleidžiančiais į gyvenimą iškart 1500 palikuonių, jūrų ežiais, žvejų tinklais ir plastiko kamšteliais. Ekologijos aspektu spektaklis artimas „Saulei ir jūrai“, bet siužetiškai – latvių oskarizuotoms katuko kelionėms „Potvynyje“. Lėlių teatro požiūriu visiškai tradicinis, bet išradingai sukuriantis scenos vandenyną spektaklis puikiai supažindina vaikus su geografijos, biologijos faktais, įdeda į galvą vieną kitą žinią apie gyvūnus ir vandenynus, neprimygtinai paaiškina gamtosaugos svarbą. Sukurtas iš perdirbtų medžiagų, jis primena kūrėjams apie tvarumą ir jo įmanomumą teatre. Nors dekoracijos tokios didelės (juk vandenynas!), kad apie transportavimą tikriausiai niekas nemąstė.
O „Metamorfozė“ pagal Kafką vyksta mažoje erdvėje – scenos centre pakabintoje įsčias atkartojančioje formoje. Liepojos lėlių teatro režisierius Rihardas Zeleznevas kuria spektaklį apie Gregorą Zamzą kaip apie vikšrą, ne vabalą, išlindusį iš Gregoro galvos simpatišku žmogaus veidu. Kadangi jis išlenda iš veikėjo galvos, o šio kūnas vis dar guli šalia, galima būtų įtarti ir žaidimą pasąmonės kategorijomis. Tuo pačiu atsisakoma Kafkos siūlomo socialinio fono, Gregoras-vikšras lieka tik šeimos apsuptyje, prisirišęs prie motinos, konfliktuojantis su jo naujos būsenos nepripažįstančiu tėvu.
Spektaklis neilgas, kamerinis, bet vis tiek prailgsta, kai sugalvojami nebūtini veiksmai, sakykime, didelę Gregoro lėlę, kelių žmonių valdomą (bunraku principas), bandoma aprengti tik tam, kad po kelių minučių nurengtų, taip demonstruojant lėlės valdymo įgūdžius. Tokiomis scenomis išduodama aiškaus režisūrinio sumanymo stoka ir miglota pagrindinė mintis. Regis, kūrėjams buvo svarbiau tiesiog pabandyti inscenizuoti garsų prozos kūrinį, ir pradinėmis scenomis jie įrodė, kad tai įmanoma, tačiau gimimo fazėje – tose įsčiose – ir sustota. Norisi palinkėti dar sykį perskaityti kūrinį ir keliauti toliau, išsiveržiant iš suspaustos erdvės į platesnius apibendrinimus.
Mitai ir jų herojai
2011 m. sausį Jėkabpilyje keturi policininkai apiplėšė kazino, o persekiojami pareigūnų automobiliais nušovė juos besivijusį kolegą. Šie faktai tapo postūmiu dramaturgui Jāniui Balodžiui ir režisieriui Valteriui Sīliui grįžti į tuos metus, kai „Latvija važiavo visu greičiu“, ir persvarstyti inertiškas sampratas apie vyriškumą, galios struktūras, piliečio santykį su valstybe. Taip gimė muzikinis spektaklis „Alfas“, pavadinimu jungiantis ir policijos grupę „Alfa“, ir alfa patino įvaizdį, drauge dekonstruojantis šiuos mitus.
Kūrėjai bando žvelgti į įvykį iš socialinės pusės: stulbinantis ekonomikos kilimas iki 2009 m. leido kilti vartojimui, tvirtinti savo statusą, imti paskolas – kol nebuvo atsimušta į krizę, ir tada policijoje tarnaujančios šeimų galvos, nematydamos išeities atiduoti skolas, ryžosi veikti radikaliai. Scenoje penki vyrai keičia vaidmenis, minimaliomis priemonėmis – prisegamais lapais, nuotraukomis ant lentos – įsteigdami policijos kontorą, susėsdami į kėdes-automobilį, net kinematografišku montažu su saspensu (o tuo metu, kai...) sukurdami trilerio atmosferą. Visa tai rodoma per atstumą – nuolatos traukiant arijas, duetus, kuriant savotišką popoperą. Deja, viskas atrodo pastatyta lyg per lengvai, ir tiek atlikėjų vaidyba, dainavimas, tiek popsiškos melodijos įdomiam sumanymui suteikia studentiško darbo įspūdį. O Sīlio ir Balodžio duetas, regis, eina jau seniai pramintais takais be ambicijų ir didesnių reikalavimų sau.
Naujasis Rygos teatras taip pat griauna susikurtus mitus. Festivaliui jis nusprendė pristatyti pasaką apie Gralio paieškas ir Apskritojo stalo riterius – „Parsifalio istoriją“. Iš įvairių šaltinių – nuo Viduramžio legendų ir Richardo Wagnerio operos iki Roberto Wilsono scenarijaus ir Tankredo Dorsto pjesių – ją sudurstė vokiečių režisierius Matthias Hartmannas. Teatro vadovas režisierius Alvis Hermanis ne kartą statė spektaklius Vienos Burgtheater, kai šiam vadovavo Hartmannas, tad „Parsifalį“ galima laikyti savotišku atsakomuoju vizitu.
Deja, jis nebuvo sėkmingas Rygos teatrui. Vienas malonumas po rekonstrukcijos kadaise buvusioje ankštoje ir nepatogioje, o šiandien puikios akustikos didžiojoje salėje komfortiškai sėdėti ir klausytis aktorių kalbos be mikrofonų. Tačiau sunku patikėti, kad regi legendines teatro asmenybes, sukūrusias ne vieną vaidybos šedevrą – Guną Zariņą, Gundarą Āboliņį, Kasparą Znotinį ir kitus. Jie riteriškai bando išsilaikyti balne, kuris uždėtas tikrai net ne ant Rosinanto žirgo (nors kaip tik šis Don Kichoto draugas būtų tikęs).
Hartmannas, atverdamas vartus į mitų pasaulį, siūlo oksimoroną – realistinę pasaką. Realistiškai, kasdieniškai sekama pasaka, kuri dar ir scenoje piešiama – tai puikiai grafoprojektoriumi daro dar viena žvaigždė, Vilis Daudziņis. Tačiau žiūrovams tai reiškia atsidurti netikėjimo, neįtikinamumo spąstuose. Spektaklio stilius yra tiesiog joks, be grotesko, šaržo, distancijos, bet ir be romantizmo ar bent aistros – be požiūrio. Todėl viskas drungna ir seklu. Širdžiai verkiant, prisiminus Gintaro Varno vieną geriausių spektaklių, „Nusiaubtą šalį“ pagal Tankredą Dorstą, – užplūsta nuobodulys ir apmaudas, kaip galima tokią įdomią medžiagą paversti banaliais piešinių kontūrais knygutei „Nuspalvink pats“. Ir ką teatre veikė meno vadovas?
Jei Daudziņis būtų piešęs vakaro klubą po šio spektaklio, virš kalbančių personažų galvų jis turėtų pakabinti daug šauktukų su klaustukais. Bet taip būna, tai normalu ir gyva. Šįkart Latvijos teatro šventasis Gralis nebuvo surastas. Bet spektaklių įvairovė ir susitikimai su kūrėjų mintimi neatima noro jo toliau ieškoti.
Autoriaus kelionę į Latvijos teatro vitriną finansavo Latvijos teatro darbuotojų sąjunga ir Lietuvos scenos meno kritikų asociacija.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
