Ką daugybę metų girdėjome kalbant vokiečių politikus, tą pamatome „Ivanovo“ visuomenėje. Apie spektaklį rašę vokiečių kritikai tokios savo tautos refleksijos nesureikšmino.

Berlyno „Ivanovas“ yra bene santūriausias Yanos Ross spektaklis: kančia jame yra labiausiai suvaldyta, jame mažiausia atvirų sceninių skausmo vaizdinių.

„The Guardian“ apžvalgininkas Steve’as Dowas pavadino „Saulę ir jūrą“ komentaru apie privilegijas ir ode šiuolaikiniam išsekimo darbe persmelktam gyvenimui.

Pietų Korėjos teatro asociacijos prezidentas Jeungas Woo Sonas: „Spektaklis „Faust is Dead“ subtiliai atskleidžia šiuolaikinių žmonių beprotybę“.

200 Europos operos teatrų vienijančios organizacijos „Opera Europa“ susitikime akcentuota, kad meno kūrėjai – jau ne tik ekologiškų projektų dalyviai ar vykdytojai, bet ir labai svarbūs iniciatoriai.

Iš Latvijoje matytų spektaklių paveikiausi – „Nepažįstamieji traukinyje“ ir „Post Scriptum“, pastarasis žadina sąžinę ir klausia apie atsakomybę už nusikaltimus.

Naujasis Rygos teatras, pakvietęs žiūrovus į Alvio Hermanio „Post Scriptum“, iš esmės pakvietė paklausyti apie tai, kaip didžiai kenčia ir kokią siaubingą valdžios priespaudą patiria rusų tauta.

Japonų komentaruose Asmik Grigorian įvardijama kaip „naujoji operos pasaulio herojė, pasirodžiusi lyg kometa“, „ideali Salomėja“, „bene geriausia Salomėjos vaidmens atlikėja pasaulyje“.

Festivalio „Fast Forward“ komisija teigė: „Spektaklis „Sirenų tyla“ įtikina dėl savo drąsos ir galios kalbėti apie hierarchines struktūras, pasitelkiant klasikinį kūrinį ir asmeniškas istorijas“.