Tarp literatūros ir choreografijos

Helmutas Šabasevičius 2023-06-11 7md.lt, 2023-06-02
Scena iš baleto spektaklio „Baubas. Siaubo naktys“, choreografas Radu Poklitaru (Latvijos nacionalinė opera ir baletas, 2023). Agneses Zeltiņos nuotrauka
Scena iš baleto spektaklio „Baubas. Siaubo naktys“, choreografas Radu Poklitaru (Latvijos nacionalinė opera ir baletas, 2023). Agneses Zeltiņos nuotrauka

aA

Naujausias Latvijos nacionalinės operos baleto trupės spektaklis – Oleksandro Rodino baletas „Baubas. Siaubo naktys“, kurio premjera įvyko 2023 m. balandžio 20 d., – atgaivino vaikystės prisiminimus apie nedideliame ir dar nespalvotame televizijos ekrane žiūrėtą, ko gero, vieną pirmųjų sovietinių siaubo filmų, sukurtą 1967 m. pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą.

Kompozitoriaus Oleksandro Rodino (g. 1975) kūryba jau pažįstama ir Lietuvoje – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 2022 m. rudenį įvyko jo baleto „Aladinas“ premjera. Tiek „Aladinas“ Kaune, tiek „Baubas“ Rygoje – baletų, pastatytų Kyjive, kartotės, kurios, nepaisant skirtingų žanrų ir tikslinių auditorijų, atspindi ir dalį šiuolaikinio Ukrainos šokio diskurso.

Moldovoje gimęs choreografas Radu Poklitaru (g. 1972), Valstybinio Permės choreografinio koledžo ir Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos absolventas, sukūręs daug baletų Moldovoje, Rusijoje, Čekijoje, Serbijoje, jau ilgą laiką gyvena ir dirba Ukrainoje, yra pagrindinis Kyjivo akademinio moderniojo baleto teatro baletmeisteris (čia 2019 m. pirmą kartą ir buvo pastatytas „Baubas“), taip pat Ukrainos nacionalinio kultūros ir meno universiteto profesorius.

Gegužės 14 d. Rygoje matytas „Baubas“, rekomenduojamas vyresniems nei keturiolikos metų žiūrovams, – aiškios struktūros spektaklis, kuriam libretą parašė pats choreografas, susidomėjęs kompozitoriaus jam pasiūlyta pusvalandžio trukmės siuita „Baubo“ tema. Spektaklio siužetą siekta modernizuoti – į Gogolio pasakojimą įtraukti epizodai su erotiniais pagrindinio veikėjo Chomos Bruto sapnais, pasilinksminimu naktiniame klube, kur Choma susitinka su Mergina-Ragana; ji pasirodo Chomos kambaryje, miršta ir vėliau pašarvojama cerkvėje – toliau Gogolio siužeto laikomasi gana ištikimai.

Režisūriniu ir choreografiniu požiūriu spektaklis gana iliustratyvus, kinematografiška scenų kaita kuria tolygų baleto ritmą, jame nėra ištęstų epizodų. Choreografija sukurta remiantis moderniojo šokio estetika su klasikinio baleto atgarsiais, naudojami mechaniški, utriruoti judesiai, aktyvi gestikuliacija, turinti padėti žiūrovams perskaityti spektaklio turinį, kurį prikišamai pasakoja ir aksesuarai: raudoni kvietimai į klubą, vėrinys, cigaretės, taurės.

Spektaklio scenografijos idėjos autorė ir vaizdo dizainerė Olga Nikitina neapkrovė scenos. Joje tėra vienintelis objektas – kubas, dengiamas peršviečiamų uždangų. Kube ant pakylos vyksta dalis spektaklio scenų, o ant uždangų projektuojami statiški ir animuoti vaizdai, tarp jų – ir didžiulė ranka, retkarčiais įtraukianti veikėjus vidun ar juos išbaidanti į šalis. Uždangos klostės projekcijas nutolina nuo tikroviškų formų, tačiau jų vaizdinių gausa visam baletui suteikia populistinį atspalvį. Scenografinius objektus kuria ir juodos dėžės ant ratukų, iš kurių suformuojami reikiami elementai: stalas, prie kurio susėda seminaristai, ar pakyla, kuria lėtai eina Rektorius.

Olenos Antokhinos šviesų dizainas perteikia istorijos mistiškumą, bet jo pavidalai retkarčiais daro koncertų ar televizijos programų įspūdį, todėl įtaigesnės, prasmingesnės pasirodė tos scenos, kuriose naudojami saikingesni šviesos efektai.

Dmytro Kuriatos kostiumai siluetų ir spalvų požiūriu tiesmukai charakterizuoja veikėjus: Choma ir kiti seminaristai vilki juodas sutanas primenančius drabužius, Chomos siela aprengta baltai, Mergina-Ragana – raudonai, klubininkų drabužiuose atpažįstamos džinsų elementų aplikacijos. Antrame veiksme pasirodančių baubų tamsius kostiumus papildo efektingos kaukės su raitytais ragais ir kaukolėmis, primenančios Meksikos Mirusiųjų dienos ekstravaganciją; Baubo kaukė – pati puošniausia, iš jos Mergina-Ragana dar ištraukia ilgus raudonus per pusę scenos nusidriekiančius audeklus, veikiausiai reiškiančius pražūtingą Baubo žvilgsnį.

Svarbiausios balete – Chomos ir Merginos-Raganos scenos, pirmiausia klube, o paskiau ir Chomos kambaryje. Kurdamas Merginos-Raganos paveikslą choreografas naudoja valdingus „raganiškus“ mostus, dėl kurių jaunuolis, kitų klubininkų kilstelėtas į viršų, sklendžia oru, taip iliustruojant antgamtiškas Merginos galias. Chomos kambaryje vykstantis jo ir Merginos duetas balansuoja ties sapno ir tikrovės riba, čia taip pat gausu smulkių, kartais labai tiesiogiai muziką vizualizuojančių judesių, rodančių į raganos kerus pakliuvusio Chomos bejėgiškumą. Tokią nuotaiką paryškina ir siurrealistinės vaizdo projekcijos, „užklojančios“ ant Chomos pečių įsitaisiusios Raganos skrydį, kurį perteikia ir akrobatiškos duetinės kombinacijos. Šią sceną keičiantis fiziškai agresyvus duetas vaizduoja Chomos priešinimąsi Raganos kerams, o finale konvulsyviai kretančios jos kojos leidžia suprasti, kad blogis nugalėtas, tik neaišku kur – sapne ar tikrovėje.

Didžioji antro veiksmo dalis vyksta cerkvėje, kurioje Choma sutinka už atlygį praleisti tris naktis. Čia vėl gausu režisūrinių, choreografinių ir scenografinių iliustracijų – projekcijoje matomas cerkvės skliautas, nubrėžiamas kreidos ratas, naudojant apšvietimą nusileidžiantis ant žemės ir nuo prisikėlusios Raganos apsaugantis ne tik Chomą, bet ir jo sielą, įkūnijamą šviesiais drabužiais apsivilkusio kito šokėjo. Žmogaus dualistinės prigimties atskleidimas dažnas šiuolaikinėje choreografijoje; šioje versijoje Choma jau pirmą naktį savo sielą išstumia už rato ribų, atiduodamas ją į baubų rankas. Kasnakt baubų daugėja, Mergina-Ragana nusivelka raudoną suknelę, galiausiai pasirodo pagrindinis Baubas, kuris nugalabija Chomos kūną, o siela uždangai skleidžiantis iš viršaus nusileidusiomis kopėčiomis lipa aukštyn. 

Latvijos nacionalinės operos baleto trupė padarė gerą įspūdį – muzikalumu, vientisu šokio stiliumi. Chomos vaidmenį šiame spektaklyje atliko Pepijnas Luxas Geldermanas, savo herojų modeliavęs iš emociškai motyvuotų, organiškų judesių. Jo Sielą jautriai įkūnijo Philipas Fedulovas (ir šių abiejų herojų nusilenkimai surežisuoti dualistiškai, plastišku judesiu vienam nuo kito tarytum atsiskiriant). Efektingomis, ryškiomis pozomis, juslingais judesiais Merginos-Raganos paveikslą sukūrė Ieva Rācenė. Rektoriaus, Aristokrato ir Baubo vaidmenys skirti vienam atlikėjui – konceptualus, tačiau scenoje menkai pastebimas choreografo sprendimas, šį kartą tuos vaidmenis atliko Antonas Freimanas. Nedidelį Chomos mylimosios Vasilinos vaidmenį sukūrė Iļana Puhova.

Latvijos nacionalinės operos tinklalapyje pateikiamame interviu choreografas Poklitaru prisipažįsta, kad jam svarbu, jog spektaklis būtų lankomas ir rodomas kuo ilgiau. To siekia kiekvienas kūrėjas, bet „Baube“ taikymosi prie komercinio skonio pasirodė kiek per daug. Baletas laisvai remiasi literatūriniu kūriniu, bet virsta literatūrine choreografija – ir tai visiškai suprantama, nes auditorija tokiai kūrybinei strategijai yra kur kas didesnė. Panašiais principais savo darbuose remiasi ir Lietuvos choreografė Anželika Cholina, kurios naujausio darbo – Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“ – premjera gegužės 26, 27 ir 28 d. įvyko Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

7md.lt

Užsienyje