„Niujorko „Metropolitan“ teatras tapo Saudo Arabijos sultono vasalu“ – maždaug tokia (ir tikrai per skambia) išvada buvo pasitikta bene karščiausia šių metų operos pasaulio naujiena. Vasaros pabaigoje Saudo Arabija įsipareigojo skirti šimtą tūkstančių dolerių „Metropolitan Operos“ kompanijai, o ši mainais 2027–2032 m. gastroliuos naujutėliame sostinės Rijado operos teatre. Ši žinia vakariečių apžvalgininkams pirmiausia asocijavosi su krintančiais operos bilietų pardavimais, neva menkstančiu jaunimo susidomėjimu ir išduotais demokratinio pasaulio idealais. Juk gyvybiškai svarbią finansinę injekciją žymiausiai JAV operos kompanijai pasiūlė ne federalinė valdžia, ne privatūs ar verslo mecenatai, o arabiškoji absoliutinė monarchija.
O aš šypsausi, įžvelgdamas visai gražią, šiek tiek ironišką simboliką. Išgyvenusi daugiau nei keturių šimtų metų egzistavimo ciklą, opera grįžta prie ištakų – valdovo, geidžiančio matyti įspūdingiausius pasaulyje reginius, dvaro. Visgi nuleidus garą, godojant dėl šio meno žlugimo, Rijado ir „Metropolitan“ kontraktas mane netikėtai atvedė prie visai nepažinotos ir paradoksalios Artimųjų Rytų operos industrijos. Kelia nuostabą, jog tūkstantmečius skaičiuojančios Nilo slėnio, Arabijos pusiasalio bei Tigro ir Eufrato pakrantėse klestinčios kultūros taip uoliai siekia kultivuoti kolonistų įsteigtą žanrą.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis Maskato, Tel Avivo ir Kairo operose? Ir ką iš tiesų išvystumėte scenose, jei viešnagę Bairoito, Bregenco ar Provanso Ekso festivaliuose iškeistumėte į operatostogas Egipto, Izraelio, Persijos įlankos bei Arabijos jūros šalyse?
Opera tarp Nilo ir Sueco
Kad opera yra grynai europietiškas sumanymas – tik mūsų stereotipas. Didelių muzikinių spektaklių su rafinuotesnėmis ir žymiai ankstyvesnėmis tradicijomis turi Kinijos, Korėjos, Japonijos kultūros. Vis dėlto likime prie europietiškos operos industrijos Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, čia pirmą sykį įžengusios imperialistiniais batais.
XVIII a. pabaigoje, Napoleono karinių kampanijų metu, į Egiptą atvežti pirmieji komiški operos spektakliai. Vėliau prancūzų ir britų kolonistai čia kūrė savus operos teatrus, juose rodė Gaetano Donizetti, Vincenzo Bellinio operas, Jacquesʼo Offenbacho operetes. Egipto autoriai vakariečių operas (tiesa, į arabų kalbą pradėtas versti tik XIX a. antroje pusėje) vadino įspūdingiausiais reginiais pasaulyje. Paryžiuje studijavęs žymus egiptiečių rašytojas Rifa Rafi al-Tahtawi operos teatrus linko vadinti netgi „vertybiškai naudingais“, jei tik juose nebūtų tiek daug „satanistinių polinkių“.
Egipto chedivas Ismailas Pasha suprato, kad operos žanro kultivavimas yra stiprus politinis gestas europiečių akyse. Būtent jis užsakė pastatyti medinį vakarietiško stiliaus operos teatrą. Kairo operos atidarymas 1869 m. tapo tarptautinės reikšmės renginiu. Mediniuose europietiško stiliaus operos rūmuose Giuseppes Verdi „Rigoletą“ kartu su chedivu žiūrėjo Prancūzijos imperatorienė Eugenija, Austrijos imperatorius bei Prūsijos kronprincas. (Šiandien tai prilygtų Paryžiaus Dievo Motinos katedros atidarymui su Macronu, Trumpu ir Zelenskiu priešakyje). Dar didesnio rezonanso sulaukė chedivo užsakyta šviežutėlė G. Verdi opera „Aida“, turėjusi vainikuoti Sueco kanalo pabaigtuves. Pats Ismailas Pasha pasirūpino, kad jam tarnaujantis prancūzų archeologas surašytų operai skirtą pasakojimą, paremtą Egipto istorijos faktais. Nors šis pasakojimas buvo melodramatiškai išplėtotas, o operos premjera dėl logistinių nesklandumų vėlavo metus, „Aida“ buvo neabejotinas Egipto triumfas. Juolab kad libreto ištakos – bene pirmasis atvejis, kai Artimieji Rytai tiesiogiai formavo vakarietišką operą.
Šiandien originaliosios Karališkosios Kairo operos neberasime, medinis pastatas supleškėjo 1971 m. Šiuolaikiniai Kairo operos rūmai, inauguruoti 1988 m., atspindi esmines viso regiono operos industrijos ypatybes – tarptautiškumą, daugiafunkciškumą, prestižą ir į absoliutizmą linkstančią politinę galią. Įdomiausia, jog arabišką stilių ir modernizmą jungiantis pastatas su dviem salėmis (didžioji talpina 1200 žmonių) atsirado… japonų investuotojų dėka. Būtent juos Egipto diktatorius Hosnis Mubarakas vizito Japonijoje metu įkalbėjo beveik visiškai finansuoti statybą. Šiandien čia veikia operos, baleto trupės, žymus arabiškos klasikinės muzikos kolektyvas, jaunųjų talentų ugdymo programa ir net šiuolaikinio šokio trupė.
Operos istorijos Egipte nuotrupos atskleidžia du šiaip jau universalius aptariamo žanro industrijos bruožus. Pirmiausia, jai visada palankūs tarptautiniai finansiniai ir kultūriniai ryšiai. Kita vertus, absoliuti šalies valdžia operai gali būti ir palaiminimas, ir stagnacijos priežastis. Pastarąjį aspektą kontrastingai iliustruoja operos teatrų istorijos buvusioje Sirijos diktatūroje bei Omano sultonate.
„Tamsiosios“ diktatūros pavyzdys: Damasko opera
Modernų Damasko operos teatrą sumanė pernai nuversto Sirijos diktatoriaus Basharo Al-Assado tėvas Hafezas Al-Assadas. Šiam atėjus į valdžią 1970-aisiais, šalyje, kur anksčiau klestėjo teatras ir vieša politinė satyra, viešai susirinkti buvo leidžiama tik į sporto varžybas, religines apeigas, viešus režimo pagarbinimus bei kultūrinius renginius. Formaliai skatinant kultūrą regioninių salių kūrimu, net ir teatruose socializacija buvo išradingai ribojama: lankytojus atbaidydavo po žeme įrengtos tvankios salės, o uždaryti bufetai mažino galimybę susiburti ir diskutuoti.
Panašiu stumtraukiu tapo ir Hafezo Al-Assado nacionalinės operos projektas. Pradėti statyti 1974 m., valstybės perversmus menančioje ministerijų apsuptoje aikštėje dunksantys rūmai atidaryti tik 2004-aisiais, ketverius metus jau valdant diktatoriaus sūnui Basharui Al-Assadui. Jam Damasko operos teatras tapo proga mėginti kurti progresyvaus reformatoriaus įvaizdį. Tuo ypač rūpinosi diktatoriaus žmona Asma: neviešame pokalbyje su Sirijos menininkais ji paskatino šiuos ignoruoti kultūrines įstaigas ir dėl projektų įgyvendinimo kreiptis tiesiai į ją (tiksliau, į „rūmus“).
Su protekcija ar ne, mažiau nei dešimtmetį nuo įkūrimo Damaske rodytos profesionaliai pastatytos operos, miuziklai, kino filmai, rengtos net kūrybinės dirbtuvės. Vien 2009–2011 m. publika matė Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybas“ ir G. Puccinio „Džianį Skikį“, miuziklą „Oliver!“. Visgi Al-Assado sūnaus teatre liko „kultūrinis“ tėvo režimo paveldas: nedirbo nė vienas iš įrengtų bufetų, o pasibaigus spektakliams lankytojai būdavo iškart išprašomi lauk. 2005 m. salės darbuotojai panaudojo smurtą prieš dalį žiūrovų, kai keli jų po filmo premjeros laukė ateinančio režisieriaus. Šie pirmieji iškėlė viešą diskusiją: Damasko operos teatras priklauso Sirijos piliečiams ar tik režimui?
2011 m. Sirijoje prasidėjęs pilietinis karas drastiškai paveikė visą kultūrinį sektorių. Damasko opera tapo dar stipresniu diktatūros simboliu: čia Al-Assadas pasakė porą reikšmingų kalbų, pastatas ne kartą atakuotas mirtininkų. Nepaisant karo, operos teatro orkestras išliko ir, griuvus jį įkūrusiam Al-Assado režimui, 2005 m. vasarį surengė simfoninės muzikos koncertą su Ludwigo van Beethoveno Devintąja simfonija.
„Šviesiosios“ diktatūros pavyzdys: Karališkoji opera Maskate
Baltu fasadu panašūs, tačiau visai kitokios istorijos Karališkosios Maskato operos rūmai Omane. Juos pastatyti sumanęs absoliutinis Omano monarchas, sultonas Qaboosas bin Saidas buvo didelis klasikinės muzikos ir operos meno gerbėjas. Į valdžią atėjęs tais pačiais 1970-aisiais kaip ir Al-Assadas, sultonas ne imitavo kultūrinio gyvenimo kūrimą, o aktyviai jį propagavo, ypač vakarietiškos ir vietinės muzikos mokymą. Vos per keliolika metų įkūrė simfoninį, pučiamųjų orkestrus, tradicinių instrumentų ansamblį. Taip Omano visuomenė pamažu buvo ruošiama, idant didysis sultono projektas nebūtų pasmerktas dunksoti tuščias.
2011 m. duris atvėrę Maskato operos rūmai pristatyti kaip sultono dovana visiems Omano žmonėms. Kaip ir būdinga regione, pastatas yra daugiafunkcis centras su dideliu sodų kompleksu ir prabangiomis renginių erdvėmis. Šį teatrą išskiria du aspektai. Pirmiausia – šiuolaikinė islamiškos architektūros interpretacija. Šviesus itališkas marmuras, rudas Mianmaro tikmedis, austriški šviestuvai – tai prabangus, bet elegantiškas istorinių Omano prekybinių ryšių priminimas. Antrasis teatro išskirtinumas – 1100 vietų salė, kurios akustiką giria tiek „Tripadvisor“ komentatoriai, tiek muzikos ekspertai. Techninės salės galimybės leidžia akimirksniu sceną pritaikyti reikiamam pasirodymui, o jos gale įrengti vieni didžiausių pasaulyje mobilieji vargonai. Juose sultono melomano garbei sukonstruotas unikalus „karališkasis registras“.
Rūmai išsyk tapo Omano turizmo traukos objektu, o ir operos industrijos centru regione. Pasirodymų kokybe ir įvairove gana sėkmingai rūpinosi pats sultonas. Vien 2012–2013 m. sezonu pasirodė tokios operos žvaigždės kaip Jessye Norman ir Roberto Alagna, pastatytos operos „Aida“, „Bohema“, „Simonas Bokanegra“ ir „Madam Baterflai“. Pasak teatro statistikos, 2014–2015 m. sezonu teatrą aplankė 46439 užsieniečiai, tarp jų 991 britas, 504 vokiečiai, 160 italų, 6 estai ir 3 lietuviai. Visgi absoliuti Omano lankytojų dauguma (41 651) tais pačiais metais byloja ir realų sultono kultivuotos muzikinės edukacijos poveikį. 2020 m. Qaboosui bin Saidui mirus ir teatro valdymą perėmus įpėdiniui sūnui, Maskato opera sutraukia daugiau nei trisdešimt tūkstančių lankytojų per metus ir tęsia vakarietiško bei tradicinio kultūrinio švietimo iniciatyvas šalyje.
Ypatingas atvejis: Izraelio nacionalinė opera
Omano operai tarptautiniu lygiu prilygsta nebent Izraelio nacionalinė opera, nors pastaroji yra regioninė išimtis. Žydų įsitraukimas į žanrą vyko natūraliai, dar gyvenant diasporoje Europoje. Dabartinės Izraelio operos ištakos – 1917 m. tuometėje Palestinoje pastatyta G. Verdi „Traviata“ (vos po trejų metų ta pati „Traviata“ taps ir pirmuoju Lietuvos Valstybės teatro operos spektakliu, kurio orkestre būta daug žydų muzikantų). Išskirtinumas ir tai, kad Izraelyje šio žanro tradicijas formavo ne tiek valdžia, kiek muzikos profesionalai: nacionalinė opera, 1947 m. Tel Avive įkurta žydų kilmės amerikiečių solistės Eddis de Philippe. Ši trupė rengė aukšto lygio pasirodymus, o viena reikšmingesnių figūrų buvo karjerą bepradedąs ispanų tenoras Plácido Domingo.
Skirtingai nuo kaimyninių valstybių, turinčių prabangias sales be nuolatinių atlikėjų, stiprūs Izraelio kolektyvai beveik pusę amžiaus neturėjo operos rūmų. Nuolatinių karinių konfliktų akivaizdoje šalies prioritetas, žinoma, buvo socialinės gerovės ir kariuomenės kūrimas. Vis dėlto, vėl su muzikinės bendruomenės pagalba, 1985 m. atkurta ir iki šiol veikianti Izraelio operos kompanija, o 1994 m. inauguruotas modernus Tel Avivo operos teatras. Be to, keletą metų nuo 2010 m. šalyje kaip atskira iniciatyva veikė Masados operos festivalis, rodęs įspūdingus pastatymus dykumoje, prie garsiosios Masados tvirtovės.
Šiandien Tel Avivo operos salėje, kaip ir kaimyninėse valstybėse, pristatomi ir baletai, ir miuziklai, skamba džiazo koncertai. Tačiau Izraelio opera regione išsiskiria tuo, kad pati kuria tarptautinės industrijos standartus atitinkančius pasirodymus. Čia per sezoną pastatoma nuo keturių iki šešių originalių ar koprodukcinių premjerų, pasirodo kviestiniai kontraktiniai solistai. Beje, ateinantį pavasarį Richardo Strausso „Salomėjoje“ Joną Krikštytoją turėtų dainuoti Kostas Smoriginas.
Kas iš tiesų rodoma Artimųjų Rytų teatruose?
Apsilankyti minėtose operose galėtumėte, jei į lagaminą įsidėtumėte juodą kostiumą su kaklaraiščiu arba kojas dengiančią suknelę (aprangos kodas regione gana griežtas). 2025–2026 m. sezonu baleto ar šiuolaikinio šokio pasirodymą Kaire pažiūrėsite vos už 7–14 eurų. Maskato operos pastatymas atsieitų 30–115 eurų (bene dvigubai daugiau nei Vilniuje už panašios klasės bilietus). Tel Avivas prilygsta Amsterdamo kainoms, čia bilietų kainos svyruoja tarp 55 ir 120 eurų.
Ką galima pamatyti operatostogų Artimuosiuose Rytuose metu? Greičiausiai reikėtų nusiteikti tikram popuri, hibridiniam filharmonijos ir muzikinio teatro repertuarui. Tel Avive šį sezoną dar galima suspėti į G. Puccini „Toscą“, R. Strausso „Salomėją“ ir net šiuolaikinę operą. Kaire didesnė tikimybė pasiklausyti arabiško klasikinio koncerto ar miuziklo. Per metus Egipto sostinėje parodyti baletai „Kopelija“, „Spragtukas“, dar laukia egiptietiško baleto premjera bei rusų kompozitoriaus Aleksandro Borodino muzika paremtas spektaklis. Dažnos ir rusiškų baleto trupių gastrolės. Tiesa, tuo nevertėtų stebėtis: regiono valstybių ryšiai su Rusija stiprūs. O ir „Spragtukas“ bei „Gulbių ežeras“ kol kas lieka legitimiu visos Europos kultūros ambasadoriumi už kontinento ribų.
Visgi klasikinių operų neatsisako net ir konservatyvaus islamo šalys. 2025 m. sausį šiitiškame Irane parodyta G. Verdi „Traviatos“ adaptacija. Pasak „Tehran Times“, pastatyme ieškota paralelės tarp puolusios moters (it. la traviata) temos ir šventraščio pasakojimo apie išvijimą iš Edeno sodų. Abiejose situacijose moteris vaizduojama kaip moraliai silpna ir etiškai niekintina; be to, kai kuriuose musulmonų kraštuose viešai dainuojanti moteris tapatinama su prostitucija. Cenzoriams tikusi iranietiškoji operos adaptacija pervadinta „Violetta“, išversta į persų kalbą ir sutrumpinta iki devyniasdešimt minučių.
Žinoma, geriausiai Artimųjų Rytų repertuaro įvairumą iliustruoja Maskato opera. Čia sezoną pradėjo specialiai užsakyta ir Vengrijos nacionalinės operos atlikta pasaulinė premjera. Naujųjų vakarą – Karališkojo Bankoko orkestro koncertas, o jau kitą dieną toje pačioje scenoje ant ledo (!) šokamas spektaklis „Pelenė“. Vėliau žiūrovų laukia gyvai atliekamas filmo „Liūtas karalius“ garso takelis, pora šiuolaikinio cirko pasirodymų, Vengrijos, Meksikos ir Kazachstano liaudies muzikos koncertas, kastanječių atlikėjų varžytuvės ir dar du ispaniškos muzikos vakarai. Laimei, šiųmečiame Karališkame Maskato operos teatro sezone galima rasti ir dvi klasikines operas: G. Verdi „Toską“, atliekamą Azerbaidžano akademinės operos, ir G. Donizetti „Don Pasquale“ su ispanišku orkestru ir itališku choru.
Matant repertuaro įvairovę, gali kilti ir kitas klausimas – kodėl prestižinės įstaigos veikiau importuoja klasikinės europietiškos operos trupes nei buria jas savo šalyje? Čia galima įžvelgti savotišką paralelę su Saudo Arabijos karaliaus auksiniu lėktuvo trapu-eskalatoriumi. Mūsų akimis, toks įrenginys galbūt atrodo absurdiškai. Tačiau galimybė judėti „absoliučiai komfortiškai“ ir išvengti nepatogios būtinybės juk yra aukščiausios galios išraiška. Nuo 2027 m. ne Saudo Arabijos karalius vyks į Niujorką žiūrėti operos – pats „Metropolitan“ teatras atvažiuos pas jį, beveik į rūmų kiemą. Vienos užimčiausių operos kompanijų gastrolės Rijade – skambi žinutė apie monarchijos tarptautinę įtaką, neribotais atrodančius resursus ir, matyt, tam tikro prestižinio skonio turėjimą.
Opera dykumoje kaip galios žaidimas
Artimiesiems Rytams ir Šiaurės Afrikos regionui priskiriamos valstybės – Iranas ir Izraelis, Omanas ir Sirija, Egiptas ir Irakas – nesulyginamai skirtingos. Jų operos teatrai, repertuarai irgi skiriasi priklausomai nuo kultūros, politinių ambicijų, bendruomenės poreikių. Neaptartos liko tokios šalys kaip Libija, kadaise turėjusios kolonijinių laikų operas, kurias pertvarkė į kino teatrus. Kai kur, pavyzdžiui, Eritrėjoje, už spektaklius lankomesnis yra operos teatro bufetas. Libane, siekiant propaguoti regionines žanro atmainas, steigiamos naujos vietinės operos trupės. O kai kur, pavyzdžiui, Katare, pasirodymai vyksta atviruose amfiteatruose ar pasigėrėtinai moderniuose daugiafunkciuose centruose.
Nepaisant asociacijos su kolonistų kultūra, opera išties traukia regiono valstybių įtakinguosius. Susidaro įspūdis, jog meilę muzikai čia kiek nustelbia siekis pasiūlyti kuo didesnę reginių įvairovę, sukurti aukščiausios tarptautinės klasės socialinį ritualą. Čia verta prisiminti, jog ir pati opera – jos ištakos, siužetai, teatrų valdymo ypatybės – pirmiausia yra galios žaidimų arena. Į kontroversiškąją Saudo Arabijos investiciją, taip pat Rusijos kolektyvų gastroles regione ir religiškai tinkamas kūrinių adaptacijas Irane galima žvelgti būtent per galios perspektyvą.
Tačiau galime mąstyti ir kitaip. Juk naujiena apie būsimus „Metropolitan“ pasirodymus Rijade ne vieną atvedė iki pažinties su kaimyninio Omano Maskato teatro rūmais, paskatino pasidomėti Egipto chedivo vaidmeniu operos raidoje. Be to, neįpareigojančiai giliau naršydami po Artimųjų Rytų operos teatrų istorijas, netikėtai galime rasti peno ir savo regiono svarstymams. Kitataučių žanrų ir pasakojimų adaptavimas vietinei kultūrai, naujų daugiafunkcių įstaigų statybos peripetijos, valstybiniai prioritetai ir politikų įtaka kultūros laukui – tai tik kelios temos, vienijančios mus su neva „kitokiu pasauliu“ labiau, nei numanome.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
