Kasdienybės simfonija

Wiesław Kowalski 2025-09-09 menufaktura.lt
Akimirka iš muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“, koncepcijos autorė ir režisierė Lina Lapelytė („TR Warszawa“, 2025). Adriano Lacho nuotrauka
Akimirka iš muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“, koncepcijos autorė ir režisierė Lina Lapelytė („TR Warszawa“, 2025). Adriano Lacho nuotrauka

aA

Teatre TR Warszawa Linos Lapelytės pastatyti „Kosminiai namai“ („Kosmiczny Dom“) – tai spektaklis, kuris neatitinka tradicinio teatro apibrėžimo. Tai meninis patyrimas, neieškantis nei uždarų formų, nei vienareikšmių interpretacijų. Teatro, performanso, muzikos ir garso meno mišinys sukuria erdvę, kurioje žiūrovas kviečiamas į gilią, o retkarčiais ir humoro nestokojančią meditaciją apie kasdienį gyvenimą ir jo neakivaizdžias, kupinas magijos akimirkas. Tai teatras, kuris nepasakoja istorijų klasikiniu būdu, o iš tikrovės fragmentų sudėlioja kasdienybės simfoniją.

Akimirka iš muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“, koncepcijos autorė ir režisierė Lina Lapelytė („TR Warszawa“, 2025). Adriano Lacho nuotrauka

Siauro pasaulio metafora

Režisierė, garsėjanti savo tarpdisciplininiu požiūriu į meną, pastatė spektaklį, kuris balansuoja ant realizmo ir metaforos ribos. Scena teatre TR Warszawa buvo beveik visiškai pertvarkyta: erdvė tapo atvira, apskrita, besisukanti. Jos viduryje matome aktorius, kurie, sukdamiesi besikeičiančių šviesų ritmu, tampa cikliško planetos judėjimo dalimi. Šis judėjimas simbolizuoja mūsų egzistenciją – kasdienę, besikartojančią, kupiną nuovargio, bet ir nuolatinių prasmės paieškų.

„Kosminių namų“ kitoniškumą lemia darbas su garsu, kuris tampa integralia reginio dalimi. Čia muzika nėra tik fonas, ji yra pati performanso esmė. Garsas, dainavimas, aplinkos triukšmai susipina į vieną, įvairialypį, tačiau nepaprastai harmoningą ritmą. Aktorių balsai (nors jiems ir toli iki tobulybės, – pagaliau juk ne tai svarbiausia) skleidžia didžiulį emocinį užtaisą. Tai intonacijos, besikeičiančios priklausomai nuo situacijos scenoje, nuo personažo nuotaikos. Jų išskirtinumas – nuo subtilių kuždesių iki netikėtų riksmų – sukuria garsinę erdvę, kurioje kasdienybė susipina su transcendencija.

Akimirka iš muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“, koncepcijos autorė ir režisierė Lina Lapelytė („TR Warszawa“, 2025). Adriano Lacho nuotrauka

Kosmosas ir kasdienybė

Kosmosas spektaklyje nėra tik žmogiškosios egzistencijos fonas, juo persunkta kasdienybė. Lapelytė ir jos komanda užduoda klausimus apie tai, kaip žmogus pasaulyje ieško prasmės; pasaulyje, kuris, regis, neturi prasmės. Kosmosas tampa vieta, kurioje žmogus ieško atsakymo į egzistencinius klausimus. Spektaklis primena raudą dėl gyvenimo smulkmenų, kurios, nors ir neatrodo esminės, tačiau yra neatskiriama mūsų egzistencijos dalis.

Besisukanti scena, kurioje aktoriai juda choreografiškai sustyguota tvarka, pabrėžia žmonių gyvenimo cikliškumą, laikinumą ir permainingumą. Besikeičiančios šviesos, imituojančios saulę, mėnulį, žvaigždes, papildo šį paveikslą, sukurdamos erdvę, kurioje laikas įgyja naują matmenį.

Akimirka iš muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“, koncepcijos autorė ir režisierė Lina Lapelytė („TR Warszawa“, 2025). Adriano Lacho nuotrauka

Spektaklis „Kosminiai namai“ – tai kūrinys, kuris ne pateikia lengvus atsakymus, o veikiau verčia užduoti klausimus. Jame įžvelgiama kosmoso ir namų metafora, susidūrimas to, kas tolima ir kas artima, sukuria erdvę poetinei kasdienio gyvenimo ir jo paslapčių refleksijai. Žiūrovai, patekę į šį pasaulį, iš jo neišeina tokie patys; patirtis, kurią suteikia spektaklis, pakeičia jų požiūrį į tikrovę.

Lina Lapelytė sukūrė veikalą, kuris iš žiūrovo reikalauja jautrumo ir atvirumo. Tai teatras, kuris ne tik sujaudina, bet ir, visų pirma, keičią mąstyseną apie meną, apie gyvenimą ir apie kasdienybę. „Kosminiai namai“ – tai kvietimas į poetinę kelionę, kurioje ribos to, kas žemiška, ir to, kas kosmiška, tampa kintamos ir neakivaizdžios.

Akimirka iš muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“, koncepcijos autorė ir režisierė Lina Lapelytė („TR Warszawa“, 2025). Adriano Lacho nuotrauka

***

Koncepcijos autorė, režisierė ir kompozitorė Lina Lapelytė, tekstų autorė ir dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, šviesų dizaineris Martynas Kazimierėnas, kostiumų dailininkė Julija Frodina (Between_lab), muzikos prodiuseris ir muzikos bendraautoris Daniel Bürkner, choreografijos konsultacijos – Alka Nauman.

Spektaklio Varšuvoje partneriai: Lietuvos kultūros institutas, Lenkijos institutas Vilniuje, MMLAB („Meno ir mokslo laboratorija“), VšĮ „Scenos menų projektai“.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Teatr dla Wszystkich“, 2025-04-13

Redakcija dėkoja svetainei teatrdlawszystkich.pl už leidimą išversti ir publikuoti recenziją.

Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Užsienyje
  • Simuliacijos kaip stimuliacija

    Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.

  • Zagrebo teatre – LNDT koprodiusuotas Antano Obcarsko spektaklis „Acid“

    Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgių Tenos Štivičić pjesę Zagrebo jaunimo teatre režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.

  • Šventojo Gralio paieškos Rygos scenose

    Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.

  • Seksualinė prievarta – ir smurtas, ir kūryba

    Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.

  • Festivalis kaip kolektyvinės kūrybos veiksmas (2)

    Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.

  • Festivalis kaip kolektyvinės kūrybos veiksmas (1)

    Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.

  • Ką teatruose matysime šį sezoną

    2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.

  • Kultūrų dialogas lėlių teatro scenoje

    Tokie lėlių teatrų festivaliai kaip Kroatijos PIF tampa ne tik meninių formų, bet ir kultūrinių pasakojimų vieta. Teatras tampa savotišku pasaulio žemėlapiu – jame atspindimos istorinės žaizdos, unikalios, tik toms šalims būdingos patirtys.