Teatre TR Warszawa Linos Lapelytės pastatyti „Kosminiai namai“ („Kosmiczny Dom“) – tai spektaklis, kuris neatitinka tradicinio teatro apibrėžimo. Tai meninis patyrimas, neieškantis nei uždarų formų, nei vienareikšmių interpretacijų. Teatro, performanso, muzikos ir garso meno mišinys sukuria erdvę, kurioje žiūrovas kviečiamas į gilią, o retkarčiais ir humoro nestokojančią meditaciją apie kasdienį gyvenimą ir jo neakivaizdžias, kupinas magijos akimirkas. Tai teatras, kuris nepasakoja istorijų klasikiniu būdu, o iš tikrovės fragmentų sudėlioja kasdienybės simfoniją.
Siauro pasaulio metafora
Režisierė, garsėjanti savo tarpdisciplininiu požiūriu į meną, pastatė spektaklį, kuris balansuoja ant realizmo ir metaforos ribos. Scena teatre TR Warszawa buvo beveik visiškai pertvarkyta: erdvė tapo atvira, apskrita, besisukanti. Jos viduryje matome aktorius, kurie, sukdamiesi besikeičiančių šviesų ritmu, tampa cikliško planetos judėjimo dalimi. Šis judėjimas simbolizuoja mūsų egzistenciją – kasdienę, besikartojančią, kupiną nuovargio, bet ir nuolatinių prasmės paieškų.
„Kosminių namų“ kitoniškumą lemia darbas su garsu, kuris tampa integralia reginio dalimi. Čia muzika nėra tik fonas, ji yra pati performanso esmė. Garsas, dainavimas, aplinkos triukšmai susipina į vieną, įvairialypį, tačiau nepaprastai harmoningą ritmą. Aktorių balsai (nors jiems ir toli iki tobulybės, – pagaliau juk ne tai svarbiausia) skleidžia didžiulį emocinį užtaisą. Tai intonacijos, besikeičiančios priklausomai nuo situacijos scenoje, nuo personažo nuotaikos. Jų išskirtinumas – nuo subtilių kuždesių iki netikėtų riksmų – sukuria garsinę erdvę, kurioje kasdienybė susipina su transcendencija.
Kosmosas ir kasdienybė
Kosmosas spektaklyje nėra tik žmogiškosios egzistencijos fonas, juo persunkta kasdienybė. Lapelytė ir jos komanda užduoda klausimus apie tai, kaip žmogus pasaulyje ieško prasmės; pasaulyje, kuris, regis, neturi prasmės. Kosmosas tampa vieta, kurioje žmogus ieško atsakymo į egzistencinius klausimus. Spektaklis primena raudą dėl gyvenimo smulkmenų, kurios, nors ir neatrodo esminės, tačiau yra neatskiriama mūsų egzistencijos dalis.
Besisukanti scena, kurioje aktoriai juda choreografiškai sustyguota tvarka, pabrėžia žmonių gyvenimo cikliškumą, laikinumą ir permainingumą. Besikeičiančios šviesos, imituojančios saulę, mėnulį, žvaigždes, papildo šį paveikslą, sukurdamos erdvę, kurioje laikas įgyja naują matmenį.
Spektaklis „Kosminiai namai“ – tai kūrinys, kuris ne pateikia lengvus atsakymus, o veikiau verčia užduoti klausimus. Jame įžvelgiama kosmoso ir namų metafora, susidūrimas to, kas tolima ir kas artima, sukuria erdvę poetinei kasdienio gyvenimo ir jo paslapčių refleksijai. Žiūrovai, patekę į šį pasaulį, iš jo neišeina tokie patys; patirtis, kurią suteikia spektaklis, pakeičia jų požiūrį į tikrovę.
Lina Lapelytė sukūrė veikalą, kuris iš žiūrovo reikalauja jautrumo ir atvirumo. Tai teatras, kuris ne tik sujaudina, bet ir, visų pirma, keičią mąstyseną apie meną, apie gyvenimą ir apie kasdienybę. „Kosminiai namai“ – tai kvietimas į poetinę kelionę, kurioje ribos to, kas žemiška, ir to, kas kosmiška, tampa kintamos ir neakivaizdžios.
***
Koncepcijos autorė, režisierė ir kompozitorė Lina Lapelytė, tekstų autorė ir dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, šviesų dizaineris Martynas Kazimierėnas, kostiumų dailininkė Julija Frodina (Between_lab), muzikos prodiuseris ir muzikos bendraautoris Daniel Bürkner, choreografijos konsultacijos – Alka Nauman.
Spektaklio Varšuvoje partneriai: Lietuvos kultūros institutas, Lenkijos institutas Vilniuje, MMLAB („Meno ir mokslo laboratorija“), VšĮ „Scenos menų projektai“.
Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas
„Teatr dla Wszystkich“, 2025-04-13
Redakcija dėkoja svetainei teatrdlawszystkich.pl už leidimą išversti ir publikuoti recenziją.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
