Apie „Tylos festivalį“, rengiamą Laplandijos kaime, kur gyvena 300 žmonių, plačiau išgirdome rugsėjo pradžioje iš prodiuserio Joono Martikaineno. Jis dalyvavo Naujojo cirko savaitgalyje Vilniuje, kalbėjo apie savo darbą Baltijos ir Šiaurės šalių tinklo konferencijoje - pasakojo, kad kasmet vyksta iš Helsinkio į tą kaimą netoli Poliarinio rato, “ir jo auditorija yra medkirčių šeimos. Pernai artistai atnaujino pamirštą komunistinės valdžios pastatą, ten įsikurs bendruomenės namai. Kasmet jau septynetą metų jis rengia „Tylos festivalį“ - menininkai drauge su vietiniais kuria, mokosi. Bet tikrą tarptautinį festivalį, Joonas įsitikinęs, reikia rengti po 10 metų, kai tam jau yra paruošta bendruomenė. Ar ji dar neparuošta? „Trejus metus iš manęs juokėsi, į ketvirtus pradėjo rinktis“,- sako jis su begaliniu ramumu: jis ten dirbs, ten yra nuostabus peizažas, puiki gamta. Ir panašu, kad Suomija daugeliui iš Prancūzijos ar iš kitur grįžtančių cirko menininkų yra jų pažadėtoji žemė. Nepaisant šalčio ir aplinkinių depresijos”, rašė Vaidas Jauniškis.
„Tylos festivaliu” susidomėjo ir jame šių metų birželį aktyviai dalyvavo britas žurnalistas Andrew Melloras, rašantis apie operą, klasikinę muziką, Šiaurės kraštų kultūrą. Melloro reportažą iš festivalio Kaunkoneno kaimelyje paskelbė svetainė The Cusp, tyrinėjanti ribas tarp muzikos ir kitų menų. Siūlome paskaityti, ką britų muzikos apžvalgininkas patyrė Suomijos šiaurėje.
„130 km nuo Rovaniemio nutolęs Kaukonen kaimelis yra ta vieta, kur tupia čarteriniai lėktuvai, prieš Kalėdas skraidinantys virtines šeimų pas Kalėdų Senelį. Ši mažytė gyvenvietė įsikūrusi pačioje Laplandijos širdyje. „Tylos festivalio" organizatoriai perspėja, kad ten nėra nei parduotuvių, nei bankomatų. Tokių dalykų ten niekam nereikia. Žurnalistai taip pat nelabai reikalingi, todėl kad pakliūčiau į „Tylos festivalį”, turėjau apsimesti savanoriu. Bet viskas gerai, nes visi čia atvyko padėti, dalintis ir daryti dalykus, kurių niekada gyvenime nedarė.
Daugelis festivalio dalyvių užaugo su šiaurietiško cirko tradicija. Jie atlieka savo žavingus, užburiančius akrobatinius numerius greta daugybės muzikantų, kino kūrėjų, aktorių, poetų, šokėjų, komiksų piešėjų ir kitokių, kartais sunkiai apibūdinamų meno pakraipų atstovų.
Daug visko nutiko tą savaitę po Laplandijos saule tarp trečiadienio ir šeštadienio: nuo vietinės roko grupės plekšnojant per šlaunis atliekamų „koverių“, iki siuitos iš Stravinskio „Kareivio istorijos“ miško apsuptyje įsikūrusioje visuomeninėje meno galerijoje. Tačiau mano atminty labiausiai įsirėžė The Forest Project. Tai kūrinys, sudarytas iš cirko, šokio ir teatro elementų. Šiame jo variante maždaug 50 žmonių publiką po senovinius miškus vedžiojo Sade Kamppila ir Viivi Roiha. Šio šamaniško ir emocijų kupino spektaklio pabaigoje, atlikusios daugybę sudėtingų ir fizinės ištvermės reikalaujančių akrobatinių triukų, atskleidžiančių senovės suomių filosofiją, abi artistės nuogos krenta ant miško pakloto. Braudamiesi pro medžius, artėdami mūsų laukiančio autobuso link, dar sykį išvydome abi merginas: tolumoje, kitapus ežero jos dainavo ir mojavo mums nuo uolinės atodangos. Susėdusios prie laužo, kurį pačios susikūrė, kad galėtų išdžiūti ir sušilti, jos buvo panašios į miražą.
Kartais „Tylos festivalis“ nusikeldavo už Kaukoneno ribų, dažniausiai - į artimiausią miestelį Kittila. Mažoje Kittilos bažnytėlėje Henryk Sandas bandonija grojo XX a. argentinietiškas melodijas, o poetas Juha Rautio skaitė savo eiles. Net ir nemokančius suomių kalbos jaudino poeto žodžių šiaurietiškas melodingumas, o argentinietiškas tango griebė už širdies. Astoro Piazzolos kūrinio La Familia pabaiga nuskambėjo kaip Sibelijaus Tapiola´os baigiamoji kadencija. Galbūt taip Piazzola ir užbaigė savo kūrinį, o gal ir ne - man visai nesvarbu, nes jį pajutau taip arti, kaip bandonijos alsavimą.
Į kitą pusę nuo Kaukoneno yra tapytojo Reidaro Sarestoniemio gyvenimą ir kūrybą menanti miško idilė. Čia smuikininkė Minna Pensola atliko Outi Tarkiaineno kūrinį Kunnes kivi halkeaa, o greta sėdinčios Elice Abonce Muhonen plaukai virve buvo pririšti prie lubų. Šokėjai Emma Lister ir Oliver Speers sušoko švelnų ir poetišką šokį A Space in Between, kurį pastatė choreografai Alexas Newtonas ir Anthony Curtas pagal Einojuhani Rautavaara ir Toivo Kuula muziką ir grupės Pensola bei pianistės Anna´os Laakso improvizacijas. Lister ir Speersas buvo nelyginant mylimieji, iš lėto tolstantys vienas nuo kito tarp trankios muzikos garsų. Įstabus kontrastas.
Grįžus į Kaukoneną viskas buvo daug ramiau ir žemiškiau. Čia pasirodymai buvo nors ir ne tokie didingi, bet ne mažiau meniški. Villa Magia trobelėje - tai tarsi dvasiniai Kaukoneno namai - Ville Ranta piešė komiksus, jam gyvai akomponavo brolis Aleksis Ranta ir vaikystės draugas Niko Kumpuvaara. Aukščiau, ant kalvos,esančiuose bendruomenės namuose vyko filmų peržiūros, burleskos striptizo šou, ir Anos Jordao kvapų ir akrobatikos šou. Čia Juanas Manuelis Vazquezas atliko tradicines argentiniečių dainas, o festivalį užbaigė lyriškos vietinės grupės dainos.
Prie grupės scenoje prisijungė gitaristas Marzis Nymanas. Viso festivalio metu, kur bepasisuktum, galėjai išvysti aukštą tarsi bokštas, raudoną dryžuotą kostiumą vilkintį Nymaną, mojuojantį savo elektrine gitara, pasiryžusį pakelti kiekvieną pokalbį, kuriame jam teko dalyvauti, į aukštesnį lygį.
Nymanas pradėjo festivalį keliomis trumpomis, tačiau audringomis garsų serijomis. Šeštadienio, paskutinės festivalio dienos rytą, atsistojęs ant plačios ir sraunios Ounasjoki´o upės kranto muzikantas stebėjo virš jos einančią lyno akrobatę Sanją Kosonen. Tokiam cirko naujokui kaip aš jos žingsneliai atrodė stebuklingi, tačiau nė kiek neabejoju, kad prie šio stebuklo prisidėjo ir savo raudonu kostiumu pasipuošusio Nymano gitaros skleidžiami keisti kosminiai garsai“.
Išvertė Judita Gliauberzonaitė
