(Ne)reikalingi menininkai

Vaidas Jauniškis 2016 09 14 menufaktura.lt
Trupės „El Nucleo“ spektaklis „Kas aš esu?“. Pradžia. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Trupės „El Nucleo“ spektaklis „Kas aš esu?“. Pradžia. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Šįmet į LMTA vaidybos bakalauro studijas priimta 20. Tikriausiai jie, džiaugiasi įstoję ir daug tikisi iš šviesios ateities, tik jiems - spėju - niekas nepasakė dar prieš stojamuosius, kad jie yra visiškai nereikalingi. T.y. kad teatrai turi aktorių pakankamai, o jei kalba apie trupės atjauninimą, tai tik kalba, nes pirma reikia gražiai išleisti vyresniuosius, o tam lėšų nėra, o ir anie ne visi sutiktų išeiti. Todėl įstojusieji patenka į situaciją, kai jie yra tikra teatrinė trąša bendrame scenos dirvožemyje, ir kurie augalai pasieks savo saulę, priklauso tik nuo jų. Aktoriaus profesija liovėsi būti laukiančiojo būsena.

Bet kol kas jie tikriausiai tikisi, kad vaidins prastoje (nes geros dar nebuvo) televizijos produkcijoje ir gerose Nekrošiaus, Koršunovo scenose. Kad juos kvies atgimstantis žemiausio lygio komercinis Lietuvos kinas ar aktoriams nedosnus rimtasis (nes režisieriai filmuoja save ir modelius). Bet studentai tiki, tikriausiai užprogramuoti per visas informacijos priemones spinduliuojamų sėkmės istorijų, o nesėkmės ignoruojamos. (Esu įsitikinęs, kad bet kokiose konferencijose kur kas reikalingesni yra nesėkmių pavyzdžiai, nes sėkmėje dažnai aptiksime laimingo atsitiktinumo aspektą, o nesėkmės supintos iš dėsnių.) Ir studijos tampa keliu į išsipildymą, savuoju Las Vegasu su visais prizais ir bankais. Nes nepasidomėta, kad jie kelerius metus bus mokomi, kaip taisyklingai padrožti pieštuką ir nuspalvinti jau nubrėžtus kontūrus, kai tų drožėjų ir jų pridrožtų pieštukų - ištisi pilkapiai. Ir niekas nemoko, kad pieštukais dar galima rašyti, pačiam brėžtis linijas, bandyti sudėti šulinį, kažką sukonstruoti. T.y. išeiti iš standarto.

„Naujojo cirko savaitgalio“ metu vyko Baltijos ir Šiaurės šalių tinklo konferencija apie cirko poveikį: visuomenei, socialinei ir psichologinei atskirčiai, mąstymui, net politikai. Aibės pavyzdžių, erdvės mąstymui, impulsai veiklai. Prodiuseris Joonas Martikainenas iš Suomijos pasakojo, kaip su cirko artistais savo metodus taiko senelių namuose ar ligoninėse (judesio sutrikimams šalinti, koordinacijai lavinti, minimaliai mankštai), pabėgėlių integracijos centruose (bendravimo įgūdžiams lavinti, suvokti kitą, pačiam atsiverti). Kartą per metus jis su cirko artistais iš Helsinkio atvyksta į 300 žmonių gyvenvietę Laplandijoje, prie Poliarinio rato, ir jo auditorija yra medkirčių šeimos. Pernai artistai atnaujino pamirštą komunistinės valdžios pastatą, ten įsikurs bendruomenės namai. Kasmet jau septynetą metų jis rengia „Tylos festivalį“ - menininkai drauge su vietiniais kuria, mokosi. Bet tikrą tarptautinį festivalį, Joonas įsitikinęs, reikia rengti po 10 metų, kai tam jau yra paruošta bendruomenė. Ar ji dar neparuošta? „Trejus metus iš manęs juokėsi, į ketvirtus pradėjo rinktis“,- sako jis su begaliniu ramumu: jis ten dirbs, ten yra nuostabus peizažas, puiki gamta. Ir panašu, kad Suomija daugeliui iš Prancūzijos ar iš kitur grįžtančių cirko menininkų yra jų pažadėtoji žemė. Nepaisant šalčio ir aplinkinių depresijos.

Nemanykite, kad Prancūzija - svajonių kraštas, kuriame viskas puikiai veikia,- sako akrobatas Williamas Thomas iš Pikardijos trupės „BAM“: jis ir paraiškas rašo, ir kuria, ir veda laboratorijas, ir užsiima visokiais kitokiais darbais, nes reikia išgyventi. T.y. kapitalizmas nėra socialinė apsauga. Švedijoje, be abejo, geriau. Bet jų didžioji trupė „Cirkus Cirkör“, jau turinti iš esmės nacionalinės statusą, turėjo dirbti keliasdešimt metų, kad įrodytų savo reikalingumą. Jie ne vien kūrė uždarus spektaklius, atvirkščiai - įsiverždavo į mokyklas ir ten nutraukdavo visas pamokas, jas paversdami įspūdingu bendravimu su vaikais, ne tik rodydami triukus, bet ir mokydami atviriau bendrauti. Dabar jie kviečia į savo centrą pabėgėlius ir imigrantus (greta jų centro yra mečetė, o cirkas visąlaik kitiems yra haram - uždrausta), ir šie ateina, taip pamažu realiai integruodamiesi į visuomenę. Pas juos šiandien, pasakoja jų vadybininkė Anna Ljungqvist,  net ir politikams svarbu pašokinėti ant trapecijos. Bet tai nėra svajonių išsipildymas, tai nuolatinis kiekvienos dienos darbas. Anna ne vien „vadybavo“ - tai komunos darbas, ir ji nuolatos tose išvykose virdavo sriubą trupei ir „užgrobtiems“ vaikams.

„Naujojo cirko savaitgalyje“ dalyvavę švedai Louise von Euler Bjurholm ir Henrikas Aggeris iš tiesų yra „Ekstremali simbiozė“: jie yra pora jau 15 metų ir drauge kuria. Vadinasi, kartu būna 24 valandas per parą. Savo konceptualiame spektaklyje jie atlieka tik vieną pratimą - vyras iškelia žmoną ant ištiestų rankų, ji išsitiesia visu ūgiu. Daug kartų. Tam judesiui jie treniravosi metų metus, kaip ir kitiems akrobatiniams triukams. Svarbu, sako jie, visus konfliktus išspręsti iki spektaklio, nes psichologinė pusiausvyra veikia fizinę. Cirke metaforos realios.

O kolumbiečiai akrobatai Wilmeris Marquezas ir Edwardas Alemanas susitiko, kai jiems buvo po 10. Vienas lankė dramos būrelį, kitas - šokio. Šiandien jie yra trupė „El Nucleo“, ir jauti, kad už kiekvieno galvą laužiančio (tai irgi ne metafora) triuko - metai alinančių treniruočių. Kad šiandien spektaklyje „Kas aš esu?“ sukurtų Lotynų Amerikos didmiesčio iliuziją, jie didžiulį kubą išrenka į atskiras detales-dangoraižius ir vėl surenka, scena vėl kaip pradžioje. Tik surenkant jį atlieka viena maža detalė - mažas kubiukas. Simbolis, realiai patirtas per keliolika metų: susitikę žmonės kuria drauge, o po to gali fiziškai išsiskirti - vis viena lieka daugiau nei pradžioje. Šių akrobatų draugystė čia nėra rodoma kaip  spektaklio iliuzija, - tikriausiai jokiame kitame mene nėra taip svarbu pasitikėti vienas kitu, nes kitų apsaugų nėra. Yra jų kūnai, gebėjimas matyti iš šalies ir tvirtas stuburas (vėlgi - ne metafora). Ir jų tikėjimas žiūrovais. Už ovacijas po spektaklio jie taip nuoširdžiai dėkojo, kad atrodė, jog šiame vakarėlyje publika yra svarbiausia. Jiems - taip.

„Nėra laisvų menininkų“, įsitikinusi Minna Sirnö, Suomijos menų sklaidos centro direktorė, buvusi parlamentarė. Nes jei visuomenė menininkus remia (ir taip išlaiko) per įvairius fondus, tai nėra dovanai, menininkai taip pat turi būti įsipareigoję visuomenei kažką atiduoti, kita forma pateikti tai, kas jai reikalinga ir svarbu. O kaip su saviraiška? Sau visada gali kurti, bet čia jau nepabaigiama diskusija, kokia (ne)tiesioginė nauda visuomenei iš meno.

Konferencijoje turbūt dažniau už žodį „cirkas“ skambėjo žodis „visuomenė“, „visuomeniškas“. Nes Šiaurės šalių vadybininkams  ir menininkams aišku, kad publika ne vien atneša pinigus - tai ta terpė, kuriai jie dirba iš esmės. Menas yra darbas, jie įsitikinę. Pilnoje menininkų rinkoje jie bando išgyventi ir atrasti, kur gali būti reikalingi - ar jungtis į tarptautinę klounų organizaciją „Raudonos nosys“ ir eiti į ligonines, ar dirbti su vaikais mokyklose, ar kurti psichodramas. Bet jie neužsidaro vien savo dramblio kaulo bokšte su aukštaisiais menais (highbrow art, sakė ironiškai). 

Iš esmės tai žino ir mūsų kūrėjai, tai jie patiria, eina į vaikų namus, į kolonijas mokyti gatvės šokio, skaito jiems Binkį ar pan. - tik apie tai nekalbama, nes tai neva nerimtas ar garbės nedarantis užsiėmimas. O čia garbės iš esmės daugiau nei vaidinant rimčiausioje scenoje.

„Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino“, mėgstame cituoti Josephą Beuysą, ir tai tapo bet kokiu pasiteisinimu daryti bet ką. Visiškai nesigilinant, kad menininką Beuysas suprato kaip žmogų, pirmiausia keičiantį, veikiantį visuomenę ir darantį svarbius, visuomenei aktualius darbus. Bet mes renkamės to nežinoti. 

Komentarai