Festivalį „New Baltic Dance“ uždarysiantis vokiečių choreografo Moritzo Ostruschnjako spektaklis NON+ULTRAS – tai tarptautinė premjera, įvyksianti būtent Vilniuje. Gegužės 17-18 dienomis, Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžioji scena pavirs sporto sirgalių tribūna, kurioje šoks tarsi iš gatvės nužengę šokėjai, skambės pop dainos ir sirgalių giesmės, o 500 šalikų sukurs unikalią „Instagram“ sieną. Ir tai tik keletas nuorodų, kuriomis choreografas siekia atskleisti futbolo ultrų kultūrą. Apie spektaklio idėją ir jos įgyvendinimą pasakoja Moritzas Ostruschnjakas.
Lietuva bus pirma užsienio šalis, kurioje pristatysite savo spektaklį. Kaip manote, kaip jis bus priimtas tarptautinėje erdvėje?
Taip, tai bus tarptautinė premjera. Man įdomiausia, kai kyla klausimai ir kaip tai veikia tam tikroje konkrečioje vietovėje. Kalbant apie futbolą galbūt tai nėra taip sudėtinga, nes jis savaime yra pasaulinis reiškinys. Žinau, kad Lietuvoje aktyvūs krepšinio sirgaliai. Tad įdomu, kaip spektaklio temos atlieps čia – ar žiūrovai atpažins, susitapatins, matys kažką savo?
Noriu, kad mano darbas nebūtų hermetiškas, skirtas tik specialistams ar šokio scenos „vidiniam ratui“. Man svarbu, kad kūrinys galėtų kalbėti platesnei auditorijai, kad jis turėtų galimybių pasiekti daugiau žmonių, neaukojant nei idėjos, nei kokybės.
Kartais atrodydavo, kad Vokietijoje kritikai tiesiog nesuprato nuorodų, o tuo metu žmogus, visai nesiorientuojantis meno lauke, atėjęs į spektaklį reagavo labai natūraliai: „Taip, supratau, man patiko.“
Kai sulaukiu atsiliepimų, pavyzdžiui: „Mano vaikinas buvo kartu – jis paprastai nemėgsta šokio, bet šitas jam patiko“, – tai geriausias įvertinimas, kokį galiu gauti. Arba viena mano draugė – šokio kritikė, dirbanti dramaturge – pasakojo, kad jos vaikinas yra inžinierius, pamatęs pasirodymą sakė: „Aš atpažinau visas dainas, visus ženklus.“ Buvo labai gera tai girdėti.
Ar esate futbolo sirgalius?
Nežinau, ar galėčiau save pavadinti tikru sirgaliumi, nes tai gana stiprus žodis. Vaikystėje daug žaisdavau futbolą, kaip ir daugelis berniukų Vokietijoje. Visada domėjausi šiuo sportu, palaikau gimtojo regiono komandą „Eintracht Frankfurt“, bet savęs nelaikyčiau tikru futbolo fanu.
Kodėl nusprendėte sukurti spektaklį, kurio viena temų – futbolas ir jo sirgaliai?
Su sirgalių tema susidūriau visiškai atsitiktinai – lankiausi parodoje Stokholme, pavadinimu „Ultra“. Ji buvo skirta ultra fanų kultūrai Viduržemio jūros regione. Tema mane įtraukė dėl įvairių priežasčių, kurių tuo metu net negalėjau iki galo įvardyti.
Mes visi šiek tiek žinome apie fanus, girdime apie jų sukeliamas muštynes, tačiau pradėjęs gilintis, supratau, kad egzistuoja skirtumas tarp chuliganų ir ultrų. Chuliganai į stadioną pirmiausia ateina dėl smurto, o ultros – tai iš esmės ištikimi sirgaliai arba, kitaip tariant, „fanų fanai“. Būtent jie kuria atmosferą tribūnose. Itališkas terminas „curva“, reiškiantis „kreivė“ (šiuo žodžiu įvardijama ir išlenkta tribūna stadionuose), nurodo sektorių, kuriame buriasi ultros, tarsi primena autonominę zoną – vietą, kurioje neegzistuoja taisyklės, kur viskas veikia beveik anarchiškai.
Mane sužavėjo, kaip stipriai sirgalių kultūra susijusi su protestu. Ultros kultūros šaknys siekia 1968-ųjų judėjimus, vykusius visame pasaulyje. Daugybė stadionuose matomų elementų – reklamjuostės, vėliavos, pirotechnika – kilę iš gatvių protestų. Pavyzdžiui, Egipte, 2011 m. autokratiško lyderio Hosni Mubarako nuvertimas greičiausiai nebūtų įvykęs be ultrų. Jie masiškai įsitraukė į protestus gatvėse, kovojo su policija, organizavo veiksmus ir rėmė protestuotojus. Ukrainoje ultra fanai taip pat aktyviai dalyvavo Maidano protestuose – kai kurie buvo įkalinti, kai kuriems uždrausta lankytis stadionuose. Baltarusijoje ultros protestavo prieš režimą, Alžyre jie prisidėjo prie diktatoriaus Abdelazizo Bouteflikos nuvertimo.
Taip pat man įdomu tai, kad šiandien ši sirgalių kultūra nėra vienalytė. Tarp jų yra ir dešiniųjų, ir kairiųjų, ir apolitiškų. Pajutau, kad mes visi gyvename itin „ultra“ laikais – stiprėja kraštutinumai ir opozicinės pusės, ir tai matome tiek politikoje, tiek popkultūroje. Visi esame kažkieno ultros – Trumpo, veganizmo, ekologijos. Tarkime, Taylor Swift fanės, dar vadinamos swiftėmis, veikia panašiai kaip ultros – jos turi savo atributiką, pavyzdžiui, apyrankes, keliauja paskui Taylor gastrolių metu ir t. t.
Kas jus labiausiai nustebino apie ultrų kultūrą kuriant spektaklį?
Mes dažniausiai žiniasklaidoje girdime apie ultra fanų kuriamą destrukciją – kaip jie kažką niokoja, įsivelia į muštynes ir pan. Bet, pavyzdžiui, aš, prieš kurdamas spektaklį, mažai žinojau apie jų darbą su jaunimu, kurio jie daug atlieka.
Taip pat iki tol ultrų fanus siejau su dešiniosiomis jėgomis, o ne su kairiųjų 1968-ųjų protestų kultūros tęstinumu. Todėl mane nustebino prodemokratiniai protestai, kuriuose dalyvavo fanai.
Išskirtinis yra klubo „Bayern Munich“ ultra fanų pavyzdys. Po Antrojo pasaulinio karo žydų kilmės klubo prezidentas Kurtas Landaueris, nors ir vos nežuvo koncentracijos stovykloje, nusprendė neišvykti iš šalies, o likti ir padėti atkurti klubą. Jį „Bayern Munich“ fanai labai palaikė – padarė didžiulę reklamjuostę, vėliau apie šį prezidentą buvo sukurtas ir dokumentinis filmas. Mane ši istorija įkvėpė.
Kaip spektaklį priėmė publika Vokietijoje?
Gavau gerų – net labai gerų – atsiliepimų, tačiau buvo ir tokių, kuriems, pavyzdžiui, „trūko smurto“ ar panašių dalykų. Kai kurie kritikai vertino spektaklį tarsi mokyklinį egzaminą – čia turėjo būti tas, anas ir dar šitas. Kažkas komentavo, kad „nepristatėme temos“, tačiau mano tikslas niekada nebuvo pristatyti ją tiesmukai. Kurti kūrinį, kuriame tiesiog matome, kaip scenoje smurtauja krūva vaikinų, man atrodė per paprasta. Aš norėjau parodyti platesnį vaizdą.
Taip pat sulaukiau klausimų, kodėl spektaklyje naudojama arabiška muzika. Į šį klausimą atsakydamas kviečiu pagalvoti – paskutinis pasaulio čempionatas vyko Katare, o kitas vyks Saudo Arabijoje. Ši muzika man svarbi ir dėl minėto konteksto – Viduržemio jūros regiono šalių, tokių kaip Egiptas ir Alžyras, kur ultra fanai atliko svarbų vaidmenį politiniame gyvenime. Iš esmės musulmonų pasaulyje sirgalių kultūra yra milžiniška. Vieni garsiausių fanų pasaulyje yra iš Kasablankos, Maroko. Jie garsėja savo šansonomis – dainomis, kurios trunka septynias minutes ir kuriose skamba žodžiai apie priespaudą, korumpuotą valdžią ir neteisybę. Tokiose visuomenėse apie tai kalbėti atvirai yra sudėtinga, bet kai jas dainuoja 30 ar 40 tūkstančių vyrų stadione, tai tampa visiškai kitu reiškiniu. Todėl man buvo svarbu integruoti arabišką muziką į kūrinį – ji yra to konteksto dalis.
Žinoma, svarbu nepamiršti ir Izraelio bei Palestinos konflikto – yra fanų, kurie viešai reiškia palaikymą Palestinai ir tai matėme rungtynėse Amsterdame.
Visa tai rodo, kad politika, muzika ir fanų kultūra persipina. Stengiuosi suteikti kūriniui daugiau sluoksnių, kad žiūrovas galėtų kažką gauti, arba ne. Bet kai sakau „gauti“, neturiu omenyje loginio supratimo, o labiau – tą patyrimą, kai jautiesi kažkaip susijęs, kai jauti, kad kažkas slypi po paviršiumi.
Kokį vaidmenį spektaklyje atlieka muzika?
Spektaklyje skamba pop dainos, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai atsitiktinės, tačiau visos jos – stadionų himnai. Tik daugelis žmonių to nežino, nes stadionuose dažniausiai girdime jų priedainius ar pavienes eilutes. Šią muziką derinu su kita – arabiška ir iranietiška, turinčia religinį kontekstą. Tai giesmės, tradiciškai atliekamos prieš maldą. Pasirinkau jas dėl jų estetinių ir garsinių savybių, kurios primena sirgalių giesmes ir sukuria panašią atmosferą. Būtent šiuos ryšius ir siekiu atskleisti savo kūrinyje.
Kokia yra pagrindinė spektaklio mintis?
Man sunku atsakyti, kokia pagrindinė mintis. Manau, kad vienos tokios nėra. Man daug įdomiau yra sujungti temas, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi jokio ryšio arba yra susijusios estetiškai, nei kurti atsispiriant nuo vienos temos. Pavyzdžiui, šiuo atveju nusprendžiau dirbti su šalikais, kurie atspindi priklausymą tam tikram futbolo klubui.
Aš nesu didelis abstrakcijos gerbėjas, kuris palieka žiūrovui visišką laisvę. Man patinka suteikti tam tikrų užuominų – kaip tas ultra aspektas – bet kartu palikti vietos painiavai. Galbūt žiūrovui tai sukels sumišimą, bet viskas yra susiję.
Kaip Jums sekėsi surinkti 500 šalikų?
Iš esmės surinkti tiek šalikų nebuvo labai sudėtinga – daugumą pirkome iš kolekcionierių. Iššūkis buvo surasti kuo įvairesnių šalikų. Nenorėjau turėti tik Vokietijos klubų – siekiau, kad būtų ir kitų šalių klubų šalikų. Todėl įtraukėme ir kitų sporto šakų šalikus – ledo ritulio, rankinio, krepšinio.
Man buvo svarbu gauti tam tikrus konkrečius šalikus – pavyzdžiui, Egipto klubo „Al Ahly“ iš Kairo ar Kasablankos „Raja Casablanca“ šalikus, kuriuos turėjau specialiai užsakyti. Turime ir Saudo Arabijos klubo, kuriame dabar žaidžia Cristiano Ronaldo, šaliką. Taip pat pavyko surinkti šalikų iš Pietų Amerikos – Brazilijos, Argentinos, Venesuelos, Kolumbijos. Net turime vieną šaliką iš Japonijos futbolo klubo, be to, iš JAV, Kanados, iš Izraelio – su hebrajiškais užrašais. Turiu šalikų ir iš Lietuvos.
Iš tikrųjų pamatėme, kad geriausiai veikia patys kvailiausi mažų klubų šalikai iš konkrečių regionų. Ant jų dažnai būna užrašyta įvairių dalykų – kartais su humoru, kuris gana prastas. Kartais skaitai ir galvoji: „Na, čia tai jau visai „plokščia“. Bet iš tikrųjų spektaklyje tai veikė puikiai!
Ką turite omenyje sakydamas, kad spektaklyje „veikė“ puikiai? Kokiu būdu?
Žmonės susikuria asociacijas su tuo, ką pažįsta. Kuo šalikas regioniškesnis, tuo juokingiau jį matyti didžiųjų klubų kontekste. Tarkime, pamatai Lietuvos futbolo rinktinės, kurios rezultatai dažnai nėra patys geriausi, šaliką, o tada pereini prie „Real Madrid“ ar kito didelio klubo. Vokietijoje taip pat yra tokių komandų – vietinių, mažų, bet su didžiuliu charakteriu.
Ar nuo pat pradžių buvo tikslas turėti tiek daug šalikų?
Iš pradžių nesuvokėme, kiek šalikų mums iš tikrųjų reikės. Pradėję darbą supratome, kad jų reikia daugiau nei šimto – scenoje toks skaičius šalikų atrodo visai nedaug. Norėjau sukurti kažką didelio, tarsi kilimą – kažką, kas vizualiai primintų arabišką kultūrą, su jos raštais, tekstilės estetika ir pan. Vėliau pamatėme, kad su šalikais galima nuveikti daug daugiau: iš jų galima padaryti kamuolį, paversti juos sijonu, pasigaminti kaukę. Taip pat pastebėjome, kad scenoje išmesti šalikai susisuka į mažą kamuoliuką ir tampa beveik nepastebimi.
Man taip pat patiko mintis, kad kiekvienas šalikas turi savo reikšmę, bet kartu visi jie vizualiai veikia kaip savotiška „Instagram“ siena – vienodas formatas, bet skirtingas turinys. Ši estetika – nuotraukų „slinkimas“ – mane sužavėjo, ir ji atrodo labai susijusi su internetu, su mūsų kasdieniu būdu vartoti vaizdus. Tą patį efektą galima išgauti tiek langų instaliacijoje, tiek scenoje – yra daugybė būdų, kaip juos panaudoti.
Festivalyje „New Baltic Dance“ jau lankėtės 2021 metais. Ką prisimenate apie Lietuvos publiką iš paskutinio vizito? Ir ko tikitės iš jos šį kartą?
Na, pirmiausia tikiuosi, kad susirinks daug žmonių, nes aš grįžau (juokiasi). O šiaip nemanau, kad kažko ypatingo tikiuosi. Tiesiog džiaugiuosi, kai žmonės ateina ir yra atviri. Man tai svarbiausia.
Nenoriu ir tikrai nemanau, kad mano darbas – šviesti publiką. Nesu čia tam, kad sakyčiau: „Štai kaip yra teisinga, žinokite tai, sekite mano idėjomis“. Pasaulyje jau ir taip yra per daug poliarizacijos – tad tikrai nereikia dar ir menininko, kuris nurodinėtų, ką jausti. Vertinu, kai žmonės leidžia sau nustebti, sutrikti, susimąstyti. Man tai atrodo labai vertinga.
Atsimenu, kad Lietuva mane šiuo aspektu įkvėpė. Mano nuomone, Lietuvoje labai gražiai dera Rytų Europos jautrumas ir šiek tiek skandinaviška dvasia. Tai man atrodo tikrai žavu. Aš pats gyvenau Skandinavijoje, o dalis mano šeimos kilusi iš buvusios Jugoslavijos, tad manyje pačiame susipynusios įvairios įtakos – galbūt todėl jas taip lengvai atpažįstu ir Lietuvoje.
Žinote, Lietuva – nedidelė šalis, todėl dar labiau stebina, kokia ryški čia yra šiuolaikinio šokio scena. Tokio lygio scenos dažnai nerasite net daug didesnėse valstybėse. Tai tikrai įspūdinga. Čia tiek daug įdomių menininkų, ir žmonės labai atviri.
Su choreografu kalbėjosi Aistė Audickaitė.
Festivalio organizatorių informacija
