Nereikšmingumas galbūt ir yra simpatiškiausias „Lietaus žemės” bruožas. Čia niekas nemojuoja jokiomis vėliavomis, nekalba lozungais ir nesirūpina pabrėžti patriotizmo.
Kad atviras ratas nevirstų uždaru, pasmerkiančiu virti savo pačių sultyse, trupei tikrai derėtų išbandyti naujus sceninio egzistavimo ir vaidmens kūrimo būdus.
