Režisierius „išmetė” aktorius į avansceną ir jie vos ne alkūnėmis kliudė žiūrovus. Tokios ekstremalios sąlygos sukurtos ne vien dėl režisūrinės koncepcijos, bet ir tam, kad aktoriai taptų savo vaidmenų režisieriais.
Jonas Vaitkus, režisuodamas Rusų dramos teatre kaip minėto teatro vadovas pirmą spektaklį pagal Davido Harroverio pjesę, liko ištikimas savo teatro sampratai.
J.Vaitkus tampa rūstus. Ar sugebės Rusų dramos teatras neatimti iš šio menininko kūrybinių jėgų ir sugebėjimo pasaulį pamatyti įvairiausiomis spalvomis?
