Aktoriai buvo šio spektaklio stiprioji ir nuostabioji pusė. Per pusantros valandos jie suvaidino gausybę mikrosituacijų.

Turiu sąžiningai prisipažinti, kad man labai patinka atsakymas, kurį Eimuntas Nekrošius tvirta režisieriaus ranka nukreipė į pačią spektaklio šerdį.

Pasakotojas savo pavyzdžiu bando įrodyti, kad išsilavinimas garantuoja galimybę išlikti niūrioje kasdienybėje. Sonis – brolio priešingybė.

Martynas Rimeikis, suradęs balansą tarp realistinės istorijos ir šokio metafizikos, išryškina savąją Kafkos „fantastinio realizmo“ versiją.

Spektaklio metu Benediktas galėjo šokti su prie pulto stovinčiu dirigentu, riedlente važinėtis scenoje ir stebėti orkestro muzikantus.

Tie, kurie jau matė spektaklį, sakė, kad tai Vilniaus hitas, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro salėje – entuziazmo apimtos minios.

Kas išryškėja scenos švaroje – tai jautrus aktorių ryšys. Net funkciškai konfrontuodami, jie žvelgia vieni į kitus atidžiai, liūtaširdiškai.

Taigi, „aha!“ – spragteliu spektaklio kūrėjų adresu it Triušis Kengai: jūs išsprendėte vaizdą, lyg vaizdas būtų viskas.