Sukurta sistema suteikė galimybę pajusti tarpsritinės raiškos stiprybę, kuomet sunkiai kartu įsivaizduojami elementai sukuria organišką vyksmą.

Jei specifinė kalba buvo sunkiai prieinama daugumai, bet paskatino pasimetimą, o ne nuostabą, tai kam reikėjo to kosmoso?

Visas šis žaidimas (lai autorius nesibodi šio žodžio) buvo be galo įdomus ir įtraukiantis.

Stipri moteris, svajojanti apie kitokią savo lemtį Paryžiuje, kankinančiai tobulai atlieka jai aplinkos primestus vaidmenis.

Nors ir pašiaušta prieš plauką, tačiau publika, beveik išimtinai moteriška, labai teigiamai priėmė vaidinimą ir įsitraukdama į provokuojančius klausimus, ir ovacijomis.

Valdo Gedgaudo „Recenzijose sninga“ byloja ne vien apie judrų, netašytą teatro gyvenimą, apie neritmingą jo laiką, bet ir apie gyvenimą kritiko, iš tiesų alsuojančio teatru.

Rimo Tumino „Edipo karaliaus“ grįžimas „namo“ daugiau atliepė ne tiek spektaklio dramaturgijos išaugintą kelionę, kiek teatro sampratą.

Ir absoliučios kasdienybės, ir kone siurrealistiniai daiktai Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikuose“ kuria retą pasaulio dinamiką – grėsmingą, meditacinę, apeiginę.