Tokios stiprios aktorinės raiškos ir energijos artistė [A. Stundytė] būtų nepaprastai įdomi ir dramos scenoje. Todėl nieko išskirtinio, kad toks metras kaip Bieito dedikavo jai „Laukimą“.
Priverstinė režisūra, kai režisuojama jau už spektaklio ribų, arba režisūra, peržengianti asmenines, etines ar moralines vertybes paprasčiausiai negali būti toleruotinas kūrybos modelis.
Aktoriai grakščiai kaip akrobatai įvaldo šį Sizifo akmens, planetos, gimdos, lopšio, lizdo, narvo, šulinio, urvo, kapo duobės – gyvybės ir mirties ratą.
Vienareikšmiškai įvertinti spektaklį „Ūbo teismas“ sunku. Nors veiksmas rutuliojasi lengvai, spektaklio esmė ir mintis per provokacijas ir susitelkimą į formą taip ir neiškyla į paviršių.
Nuo didaktikos „Faustą“ apsaugo žaidimo dviprasmiškumas: niekada negali būti tikras, ar Rojus iš tiesų yra Rojus, o Pragaras – Pragaras. Kiekvienas pats sau nusistatome matą.
Režisierė visą Caravaggio pasaulį vaizduoja kaip kunkuliuojantį viešnamį, kaip nesibaigiančią brutalią ištvirkimo orgiją.
Spektaklis kuriamas lyg didžėjaujant. Tad veiksmo pakanka. Žodžiai taip pat liejasi upėmis. Žiūrovų akyse vyksta dangiškoji orgija.
Ievos Kaniušaitės „Mama“ – tai spektaklis, priverčiantis užmiršti aplink sėdinčius žiūrovus, pasijusti taip, lyg klausytum kažkieno vėlyvo vakaro išpažinties.
Spektaklyje daug kas virsta tik užuominomis ar iliustracijomis, visi šamaniškai įsukami į teatrinį smagratį, kuriame karavadžiški vaizdai nugali bet kokį sceninį politikavimą.
