Sergejus Loznica stato apie tai, apie ką, kaip sakė, būtina kalbėti. Klausimas, įprastas teatro sferoje: kalbėti kada ir kam? Kokiai visuomenei? Ukrainiečių? O jei mūsų, tai kodėl per Ukrainą ar Rusiją?
Spektaklyje „80 pasaulių per vieną dieną“ veiksmais ir žodžiais gana aiškiai ir komiškai transliuojamas pagarbos [i]kito[/i] erdvei ir kultūrai stygius, taip skleidžiasi kritiškas požiūris į kolonizavimo veiksmus.
Tik sėdime ir juokiamės, nes skausmą dėl neteisybės gožia pasitenkinimas intelektualiomis patyčiomis ir hipnotizuojantis gebėjimas vaizduoti visuotinai pripažintą Miltinio tipažą.
Spektaklis išreiškia viltį grąžinti teatrui prasmingą tekstą, paslaptį ir leisti patikėti, kad jame vis dar gali įvykti magijos seansas pašvęstųjų saujelei, kuriai norisi iš arti pamatyti sielos atsivėrimą.
Spektaklis prasideda kaip šviesi komedija ir po truputį vis klimpsta į rimtesnę bei tamsesnę tematiką – pirma užliūliuoja žiūrovą ir jį prisijaukina, o po to jau rodo tikrąsias gyvenimo problemas.
Manifesto ar maišto spektaklyje gal ir nepamatome, tačiau abortų temai gana retas komiškos ir šmaikščios išraiškos formos pasirinkimas pasiteisina.
Priešingai autorių valiai, „Gyvulių ūkyje. XXI amžiuje“ blogo teatro iliustraciją veikiau patiriame kaip nesėkmingai surežisuotas scenas nei kaip kritikuojančią pajuoką.
„Dramblys kambaryje“ – mamos ligos ir savižudybės faktas, kurį visi renkasi ignoruoti. <…> „Ein Elefant“ yra spektaklis apie tai, kaip vienas berniukas pats to nesuvokdamas tampa drambliuku.
Muzikinės gijos, lyg kokios verpstės styginių čirpavimu jautrina ausis, užsimena apie nuojautas, kada šio pasakojimo laiko stūmokliai nepajėgs išlaikyti dviejų sielų kartu.
