Ritos Mačiliūnaitės muzika lėles užpildė gyvybe ne mažiau nei jas valdę žmonės. <…> „Pasirinkime“ lengva pajusti, kaip puikiai kiekviena(s) spektaklio kūrėja(s) papildo bendrą paveikslą.
Visą spektaklį neapleido mintis, jog scenoje stebiu labai ilgą spiritizmo seansą, kurio metu iš teatro pagaliau bandoma išvaryti Miltinio dvasią. Nepiktai ir pagarbiai.
Spektaklis „Pasirinkimas“ klajoja tarp atsitiktinės kūno dalių choreografijos ir jų surinkimo į žmogaus prisiminimą: kūnai čia matomi ir kaip anatominiai ląstelių dariniai, ir kaip istorijos.
Režisierė teigia, kad siekia parodyti, kaip valstybės politika žmogų gali paversti žudiku. Spektaklyje sunku pajusti tą politiką, nes laikas ir vieta abstraktūs, o vyro ir moters konfliktas – svarbiausias.
Baletas nekontrastuoja su gana statišku operos paveikslu, spektaklio kūnas vientisas. Režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis atrado tobulas operos ir baleto jungtis.
Žiauraus pasaulio ir jame priversto egzistuoti vaikino istorijoje N. Jasinskas nagrinėja praeities ir dabarties sąveiką, realybės virtimo trauma mechanizmus. Randa ne tik purvą, bet ir netikėto grožio.
Personažai tvarką bando sukurti iš chaoso, monologams negaili aistros, bet ilgi monologai, skambantys aukštais tonais ir nuolat pakeltu balsu gerokai glumina ir stabdo vidinį vyksmą.
Vis dėlto teatras nepakenčia kalbų. <…> Sėdėdamas Jaunimo teatre ir klausydamasis aktorių pokalbių nesupranti, kur papuolei, nes teatras šiame spektaklyje apskritai nekuriamas.
Tai turbūt didžiausia spektaklio problema: „Meilėje“ nėra atsvaros blogiui ir šlykštybei. Tai lemia ne tik nemalonų pojūtį žiūrint (neabejoju, kad ne visi jaučiasi blogai), bet ir neįdomų siužetą.
