„Kaktusų“ ironija po keliolikos metų nebeatrodo tokia aštri, nes jau senokai įsisąmoninome, kad meninės kūrybos vertinimai yra labai individualūs ir nepaklūsta iš anksto nusistatytiems kriterijams.
Paskutinį vakarą „Hamletas“ vėl atgaivino savojo laiko teatrinę kokybę ir vėl priminė, pasak profesorės Irenos Aleksaitės, „kad taip dar galima „gyventi“ scenoje“, o ištuštėjus scenai paliko to laiko ilgesį.
Jie žengia koja kojon ir veikia arba sinchroniškai, arba partneriauja taip, jog vieno judesys užpildo ir pratęsia kitą. Ir čia vėl galima galvoti apie meilę, tarpusavio ryšį – kad jis turi papildyti, o ne redukuoti.
Antanas Obcarskas iki galo nesuvaldo ambicingos spektaklio koncepcijos sujungti Ionesco dramaturgiją su kino estetika – scenoje medžiaga ir priemonės nesusilieja į prasmingą vienį taip, kaip norėta.
Įdomiausia spektaklyje buvo stebėti į nieko neveikimą susikoncentravusius aktorius, o bandymai ką nors įprasminti ar ryškiau charakterizuoti personažus gramzdino kūrinį į nuobodulio liūną.
Sceną okupuoja Valentino Masalskio Teisėjas, veikiantis visomis prasmėmis [i]va bank[/i]. Jis iš tiesų yra ir viskas, ir niekas. Per Teisėją pasiekia mintis, kad barbarai esame mes patys.
Rolandas Kazlas, kaip ir jo pasirinktas tekstas „1892 m. progreso idėja“, kalba užuominomis, mažais atsivėrimais. Šiuo spektakliu režisierius tarytum pasisako prieš savitiksles teatro naujoves.
Nepaisant choreografės Tinos Tarpgaard suformuluotų judesio gimimo „iš krūtinės srities“ nurodymų ir maksimalaus šokėjų atsidavimo kūriniui, spektaklis paliko mechaniškos konstrukcijos įspūdį.
Egzistenciniu siaubu nepažymėtas Didi ir Gogo laukimas pabosta. Jie dar ne viską išbandę, jų daiktai kalba daug ir garsiai, jie dar turi neperskaitytų knygų ir net jų laikysenose įrašytos vilties.
