… režisieriaus Jonyno istoriją mes jau žinome. O mums svarbi jo pasakojama istorija, kurią, naivus šio kino teatro žiūrovas tikisi, režisierius ir pasirinko, kad mums papasakotų.

„Uždaras vakaras“, „Raiši žirgai nešuoliuoja“ ir „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“. Stebėtinai artimą ryšį turintys spektakliai: griaunantys ir vėl kuriantys scenos meno reginį, kur teatras – tik viena iš galimybių…

Šokio spektaklio „Nepaklusti“ koncepcija, afišuojama pasipriešinimu vidinėms ir išorinėms sistemoms, „neužkabino“ – gal dėl primityvios raiškos, gal ir dėl „klibančių“, prastai suformuotų idėjų. Ingrida Gerbutavičiūtė

Jonyno kino teatras savitas ir įdomus, bet sąlygiškumas panaikina kai kurių scenų prasmes. Bandydamas išplėsti teksto potekstes, režisierius sunaikina paprastumą, kuris mene ne visada būna paskutinėje vietoje.

Pasirinkdamas mažai kam žinomo autoriaus beveik niekam nežinomą, nei laiko, nei ankstesnių pastatymų nepatikrintą pjesę, režisierius visada rizikuoja. Jis privalo peržiūrėti ar užglaistyti dramaturginės medžiagos skyles bei pateikti savo interpretaciją.

Šiandienos teatre nebėra taip svarbu, kas sakoma. Svarbiausia – mėgautis pačiu sakymo aktu, pajusti nuo scenos sklindančią energiją, pasiimti bent dalį aktorių skleidžiamos šilumos.

Bene keturis kartus atidėtas, atlikėjų sudėtį ir ne vieną pavadinimą pakeitęs, naujomis koncepcijomis apsunkęs choreografės Airos Naginevičiūtės šokio spektaklis „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ pagaliau buvo parodytas Menų spaustuvėje.

… Įvertini tą didžiulę distanciją, kurią sugebėjo nužengti mūsų folklorinis teatras nuo Dalios ir Povilo Mataičių Klojimo teatro Rumšiškėse iki Paulėkaitės, Gavenonio ir Bublytės sceninių realijų.