Ana šaiposi iš savo motinos pomėgio eiti į teatrą: „atsirado mat dvasinis penas / tokiems žmonėms teatras tik patvarko virškinimą”. Neapsimesiu, kad negirdžiu panašių replikų apie „Didvyrių aikštės” premjerą.

Savo „Minetyje“ Tuminas mėgina plėtoti tris skirtingas siužetines linijas: jis reprezentuoja savo „režisūros firmą“; drauge su Vladu Bagdonu pasakoja apie aktorių ir dovanoja jubiliejinę dovaną savo teatrui.

Jeigu beckettiškas absurdas nusimetinėja nuo savęs visą daiktišką ir laikišką gyvenimo materiją, tai bernhardiškasis kanda sau į uodegą šlykštėdamasis, plūsdamas ir neigdamas tai, ko labiausiai ilgisi ir trokšta.

Kai nelieka „ugnies“, yra tik „veidas“, kaukė: „naujos teatro kalbos“ erzacai, tarmės ir greitakalbės, kurios, net jei skambėtų kaip keiksmai, nesuerzintų didžiausio religinio, teatrinio ar švietimo sistemos ortodokso.

Objektų ir fantazijos teatre sunkiausia žiūrovui – jam pačiam tenka sudominti save spektakliu. Arba jis atsipalaiduoja, nurimsta ir medituoja, arba muistosi, atsiriboja ir laukia vaidinimo pabaigos.

Aštrusis Artūras Areima ėmėsi spektaklio vaikams. Bet pasakojimas apie jausmus nė kiek nedvelkia šiluma ir dvasine švara, todėl rekomenduotinas vyresniems vaikams ir suaugusiems žiūrovams.

„Kankinys“, deja, liko drungnas, neištesėjęs brutalumo (komiško ar ne) pažado. Be skonio ir kvapo, nors galėjo pažaisti pojūčiais – jei ne scenoje papilamu benzinu, tai bent sporto salei tinkamu prakaito tvaiku.

Nemanau, jog pirmosios premjeros turėtų būti vertinamos, nes šiuo atveju Koršunovas savo spektakliu surengė provokaciją ne žiūrovams ir visuomenei, o veikiau aktoriams ir kūrybinei grupei.