Nors Giedrės Kriaučionytės spektaklyje visos detalės yra reikšmingos ir vizualumo, ir turinio atžvilgiu, sumanūs režisierės „triukai“ kartais praslysta pro akis dėl įtempto siužeto, karikatūriškų personažų arba premjerinio jaudulio.

Nors šių metų festivalis ir kupinas atradimų, naujų sužibėjimų bei staigmenų, tačiau lenkų režisieriaus spektaklis „Didvyrių aikštė“ – Avinjoną sukrėtęs neeilinis teatro įvykis.

Personažai, laukdami apsilankymo už ŠEFODURŲ, nepaliaujamai varžosi ne tik dėl jo dėmesio. Efektinga ir intensyvia vaidyba, intonacijomis aktoriai bei režisierė nori pavergti ir žiūrovą.

Šitas performansas leistų nujausti, kad niekas niekur nedingsta, tiesiog persikelia į kitą tikrovę, į kitą dimensiją, į pasąmonę, atmintį. Čia niekas nežino, kas yra stebėtojas, o kuris stebimasis, kuris kurioje tikrovėje realesnis.

Kaip šviežutėlėje Duncano Macmillano pjesėje „Žmonės, vietos ir daiktai“ apie alkoholizmą, teatrą ir kitas priklausomybes akcentavo režisierius iš Didžiosios Britanijos Justinas Murray: siekiant išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje, reikia vartoti tai, nuo ko ir susirgai – teatrą.

Net jei pasaka ir žinoma, spektaklis gali kiek nustebinti: didelė vieša erdvė, padedanti sukurti daugiau netikėtumų ir atviresnė įvairiems nenumatytiems trukdžiams, neleidžia nei kūrėjams, nei žiūrovams elgtis pagal įprastas teatro taisykles.

„Apeirono“ teatras niekada neperša „tikrojo turinio“, bet skatina ieškoti intelektualinių potyrių, skirtingų žiūros perspektyvų, spektaklio „perskaitymo“ strategijų.

„Keliaujančios bažnyčios“ nėra keliaujantis kūrinys – jame pasakojama Klaipėdos miesto istorija, kalbama apie buvusį gyvenimą neatpažįstamai pasikeitusiose vietose ir neišlikusias senamiesčio bažnyčias. Tad spektaklį galima pamatyti tik Klaipėdoje.