„Tai, kas būdinga mūsų laikams, yra kova dėl žodžių, galia apibrėžti pasaulį ir jo ekonomiką, galia pranešti ir formuoti naujienas. Ta kova sukasi apie tai, iš kokių žodžių yra suformuluotas pasaulis. Žodžiai kuria realybę, todėl labai svarbu yra turėti žodžius ir priemones jiems platinti.“ (Andris Snæras Magnasonas, „Apie laiką ir vandenį“, vertė Jūratė Akucevičiūtė. Vilnius: Alma littera, 2022, p. 211)
Knygos „Apie laiką ir vandenį“ autorius islandas Andris Snæras Magnasonas, siekdamas suvokti žmogaus apatijos akivaizdiems ir drastiškiems planetos pokyčiams priežastis, imasi analizuoti žmogų formavusias aplinkybes, mitus, istoriją bei laiko reliatyvumą ir kurti šiuolaikinę mitologiją. Vis dėlto tarp antropoceno, žmonijos neveiksnumo liudijant blogiausias mokslininkų prognozes ir privalomų atlikti veiksmų siekiant išsaugoti Žemę ateičiai atsiveria didelė nesusipratimo praraja. Magnasono knygoje galima aptikti to priežastį – tai žodynas. Mums trūksta aiškių, kiekvieno panašiai suvokiamų žodžių, padedančių suprasti antropoceno epochos rimtumą.
Kol kas žmonija verčia neišverčiama: jei tiksliau – siekdami paaiškinti katastrofišką Žemės ir žmogaus santykį naudojame keistas skales ir formules, painius argumentus, mokslinius pranešimus bei ieškome atitikmenų filosofijoje, mitologijoje ir religijoje. Tačiau knygoje „Apie laiką ir vandenį“ pabrėžiama, kad ne faktai ar nauji terminai užmezga emocinį ryšį su suvokėju, bet pasakojimai. Būtent tuo remiasi ir pagal šią knygą sukurtas to paties pavadinimo radijo teatro spektaklis. Režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, garso režisierės Eglė Jarmolavičiūtė ir kompozitorius Martynas Baranauskas kuria išgrynintą, akcentais nužymėtą, poetišką ir šiek tiek komišką pasakojimą apie žmogų, siekiantį susigaudyti naujojoje eroje. Istoriją apie laiką, vandenį ir žmonijai santykinai naujas (dėl to neįsisąmonintas) sąvokas plėtoja aktorių Indrės Patkauskaitės, Šarūno Zenkevičiaus, Kęstučio Cicėno, Luko Malinausko, Kristinos Mortos Paškevičiūtės, Eglės Gabrėnaitės ir Godos Skyriūtės balsai, kuriantys vaizdinius.
Kad į valandos trukmės nesiekiantį radijo spektaklį būtų sutalpinta prasmių, faktų, mitų, pasaulio ir asmeninių istorijų itin tiršta knyga, reikia ypač kruopščios medžiagos atrankos ir atidos detalėms. Visa tai atspindi dramaturgija – knygoje aptariamos temos tampa septyniomis išgrynintomis ir koncentruotomis radijo spektaklio dalimis: reklaminio pobūdžio „prologu“ ir šešiomis scenomis, kuriose pasakojama apie laiko paradoksą, poreikį kalbėti apie Žemės kaitą, gamtos šventumą ir mitiškumą, politinės ir asmeninės valios ekologijos klausimais trūkumą bei žodyno stoką antropoceno mastui išreikšti. Kiekviena šių scenų konstruojama savitai, reiškiasi tik jai būdingu tempu, nuotaika, garsovaizdžiu ir muzika. Vis dėlto nors tematikomis, pasakojimo stiliais ir istorijomis scenos viena nuo kitos skiriasi, pagrindinę spektaklio mintį galima apibendrinti sakiniu su daugtaškiu pabaigoje. Žmogus nėra trapus, jis – abejojantis, patogumo siekiantis individas, norintis suprasti nesuvokiamus terminus – vandenynų rūgštėjimą, ledynų tirpsmą, pasaulinį atšilimą, rūšių, koralinių rifų (iš)nykimą, – savo mastu ir naujumu sugeriančius prasmę...
Stabtelėti priverčia kelios radijo spektaklio scenos. Įžanga ir paskutinė scena „Apie ateitį“ įrėmina kūrinio problematiką – laiko poveikį planetai ir žmogui bei baimę prisiimti atsakomybę už ateitį. Spektaklio pradžia primena motyvacinę tinklalaidę, kuri galėtų vadintis „Kaip gyventi Žemėje“. Mes auginame penkiasdešimt milijardų viščiukų, tai yra dvigubai daugiau, nei mūsų planetoje yra visų kitų paukščių sudėjus. Paukščiai nyksta, tačiau jų skaičius auga. Greitojo maisto restorane užsisakydami dvidešimt sparnelių, paprašome dešimt negyvų viščiukų, bet gal vertėtų atsikratyti nerimo? Juk viskas, kas gyva, vis vien mirs? Ironišką, žmogaus mąstymo būdą pašiepiantį kalbėjimo būdą ir turinį keičia apokaliptinė nuotaika, lėtėjantis „laidos vedėjo“ balsas ima pranašauti užtemsiant saulę ir prisistato esąs žolė, užaugsianti virš mūsų kojų. O paskutinėje scenoje „Apie ateitį“ promočiutė su proanūke kalbasi apie žmones kuriantį laiką ir kviečia įsivaizduoti, kiek ilgai Žemėje dar gyvens tas, kurį myli. Per pokalbį prieinama išvada, kad mus siejantis laikas yra apie du šimtai penkiasdešimt metų, tad ateinantis šimtmetis tampa aktyvaus apmąstymo dalimi, jis ranka pasiekiamas. Šią sceną ir radijo spektaklį užbaigiantys žodžiai nuskamba vaiko lūpomis: „O dabar jau galiu eiti?“ Paskutinis sakinys – tai vienas iš atidos detalėms pavyzdžių: užduotas klausimas tampa visą spektaklį siejančia mintimi ir padeda ją išplėsti į mūsų gyvenimo erdves. Taigi paskaitą apie antropoceną išklausėme, suvokėme savo, pasirodo, ne tokį laikiną laikinumą, o kas dabar? Gal jau galime eiti? Na, tarkim, kurti naujo, veikti skatinančio žodyno? Arba persodinti gėlių...
Magnasono knygoje pateikiamos asmeninės šeimos istorijos, mintys apie klimato specialistų straipsnius ir psichologų įžvalgas spektaklio scenoje „Išgalvotas pasaulis“ žaismingai perkeliamos į draugų pokalbį bare. Profesijomis – klimato specialistas, psichologė, žurnalistas ir rašytoja – prisistatantys draugai intensyviai, atvirai, nevengdami juoko ir šmaikščių palyginimų, gana kandžiai ir kiek nepatogiai kalbasi apie jiems nerimą keliančius žmonių veiksmus. Šioje scenoje aktyviai mezgamas dialogas ir su klausytoju. Klausydamiesi spektaklio suprantame, kad nutilus aplinką apibūdinantiems garsams girdime pasakotojos mintis. Šis triukas suveikia ir per draugų pokalbį – abstraktesni klausimai, nuskambėję tylesnėje aplinkoje, priverčia pasijusti taip, tarsi dabar reikėtų atsakyti pačiam.
Radijo spektaklyje užfiksuojamas ir mitologinis Magnasono knygos lygmuo, „Poetinės Edos“ ir „Dhammapados“ panašumai, šventųjų karvių Audumlos ir Kamadhenu kelionė, mitiškai sujungianti žemynus. Šie motyvai skaitomi lėtai, prikimusiu balsu, suteikiant gylio bei paslaptingumo ir siūlant pasaulį suvokti kaip ryšių tinklą, kurį sieja ne tik laikas ir vanduo, bet ir mitologinė mintis. Sunku nepastebėti, kaip puikiai šį mitinį kodą atspindi Ugnės Glinskytės radijo spektaklio iliustracija. Vaizdinio šonuose esantys tamsiai žali ir mėlyni elementai primena ledynus, vidurys – ledyninę upę. Remiantis mitologija, ši turėtų būti balta kaip karvės pienas, o atsižvelgiant į realybę – taip pat balta dėl ištirpusių mineralinių medžiagų, tačiau iliustracijoje upė tamsi. Joje pasroviui žemyn link bedugnės plaukia žmogus, o gal tai pirmasis dievas Būris, atsiradęs Audumlai nulaižius šerkšnu aptrauktą sūrų akmenį. Ties viršutine figūros kūno dalimi veržiasi išblukęs raudonas kamuolys tarsi temstanti saulė. Iliustracija atspindi senosios mitologijos fragmentų vertimą į naujus elementus, kuriant kontrastą ir baltas detales keičiant tamsesnėmis spalvomis. Mitinis asmuo virsta šiuolaikiniu žmogumi, liudijančiu Žemės pokyčius nuo žmonijos atsiradimo.
Kiekvieno mūsų atsakomybė mokytis pasaulį ir mūsų gyvenimą Žemėje keičiančių terminų ir kurti žodyną antropocenui aiškinti. Taip pat išklausyti tuos, kurie apie tai pasakoja istorijas. Tad verta perklausyti radijo spektaklį „Apie laiką ir vandenį“, ir nesvarbu, ar važiuojant transporto priemone, ar vedžiojant šunį, nes šis kūrinys prisitaiko prie aplinkybių ne tik savo forma, bet ir turiniu.
