Kol rugpjūtį sostinės dramos teatrai kaupė jėgas naujam sezonui, netradicinėje erdvėje, buvusioje duonos kepykloje (Saltoniškių g. 7), nepriklausoma jaunų teatro žmonių grupė „Kãsta“ parodė spektaklį „Žmonės“. Teatro kritiko RIDO VISKAUSKO įspūdžius užrašė LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
Rugpjūtis Vilniuje - keistas laikas: teatrai pradėję repetuoti, tačiau žiūrėti praktiškai nėra ko. Gyveni žmogus praėjusio sezono prisiminimais, tarp kurių kažkodėl išsiskiria ne tiek dėl meno, kiek dėl jo administravimo, įvertinimo sukilę (ar sukelti) triukšmeliai, ir lauki naujojo... Taigi kai vieną dieną paskambino mįslingas nepažįstamasis ir neprisistatęs, daug nieko neaiškinęs pakvietė į spektaklį „Žmonės“, nudžiugau: darbo alkis kurį laiką bus numalšintas.
Pastatas Saltoniškių gatvėje priminė sovietmečio pabaigą, kai didmiesčiuose dar egzistavo įvairūs kultūros namai, o juose, nemokėdamos visų šiais laikais taip suvešėjusių mokesčių, bet vadovams leidus, galėjo repetuoti neformalios ar pusiau legalios entuziastų trupės. Juk ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Gintaro Varno kūrybinis kelias prasidėjo ne prašmatniuose teatro rūmuose ar oficialiojoje scenoje, o nuo darbo su kone bendraamžiu jaunimu toli gražu ne komfortabiliomis sąlygomis: Lorcos pjesės „Jei praeitų penkeri metai“ skaitymus Vilniaus mokytojų namų rūsyje prisimenu ir dabar. Iš anksto negali žinoti, kas iš užsispyrusių ieškotojų ateityje išaugs...
Taigi paskaitęs pirmame aukšte, kur „darbuojasi“ nebeegzistuojantys Bandelių ir Vaflių kepimo cechai bei „saugomos“ įvairios valgomosios vertybės, pakilau į antrą aukštą. Čia, buvusioje kepyklos aktų salėje, ir buvo vaidinami „Žmonės“. Vaidinimo sąlygos - studijinės: už jokių technologinių gudrybių nepasislėpsi, aktoriai kaip ant delno.
Pirmą įspūdį kuria vizualūs dalykai. Scenografijoje vyrauja raudona ir juoda spalvos; ant grindų apibrėžtas pusratis, išdėliota 12 kamuoliukų, ant galinės širmos-sienelės - tiek pat vėliavėlių. Scenos gilumoje pakabinta žemės rutulį vaizduojanti schema. Ir dvi beisbolo lazdos kol kas nekaltai kybo ant sienelės...
Pasirodo biurų tarnautojams būdingais kostiumais apsirengę vyras ir mergina. (Galvoju, nei per Juozo Javaičio, nei per Jono Vaitkaus studentų baigiamuosius spektaklius šiemet šių vaidintojų nemačiau - vadinasi, ne LMTA diplomantai; kas jie, iš kur?..) Veikėjų veidai (iki akių lygio) nugrimuoti baltai, plastika stilizuota, kalbėsena irgi ne buitinė. Akivaizdi ženklų teatro kryptis, vaidintojai gerai „išmuštruoti“, ritmiški. Tiesa, salės akustika - baisi: aidas, retsykiais nesupranti teksto...
Pamažu aiškėja, kad veikėjai įkūnija banko atstovus: visagalį Bosą (vėliau išsiaiškinau, kad jį vaidino raiškių išorinių duomenų spektaklio idėjos autorius ir režisierius Simonas Norbutas), jo Sekretorę (Karolina Kuzborska) ir Klerką (Gintautas Katulis). Veikėjų santykiai grindžiami jėga ir prievarta: Bosas visus terorizuoja psichologiškai ir fiziškai (tam ir panaudojamos beisbolo lazdos; manipuliavimas su jomis kamerinėje erdvėje atrodo tikrai grėsmingai), o vargšę Sekretorę Bosas n kartų seksualiai išnaudoja visom pozom... Pasirodžius Klerkui, žaidimas sudėtingėja: tarnautojai sudaro laikiną sąjungą prieš Bosą, šis duetą išardo, Sekretorė išduoda kolegą ir veidmainiškai atgailauja, Bosas triumfuoja... Tačiau ne šių veikėjų santykių peripetijos spektaklyje svarbiausios (jas gana greitai perpranti ir veikėjų hierarchija spektaklio metu iš esmės nekinta). Pjesės juk nėra, improvizuota temomis. Taigi žiūrovai panardinami į pusantros valandos trunkantį savotišką žiaurumo seansą, kandų, estetiškai išraiškingą (kiek tai įmanoma kukliomis sąlygomis). Karolis Bielinis, spektaklio metu grodamas elektrine gitara, kuria baugulio ir nykumo atmosferą.
Ironiška, kad kai telefonu aiškinausi, kur ieškoti buvusios kepyklos, išgirdau: „Priešais banką...“. Taigi bankas, nulemiantis pasaulio gyvenimą, ir yra spektaklio svarbiausias antiherojus. Žmonės pagal banko pasauliui primetamas taisykles yra lyg „tarp kitko“, „padarėliai“, su kuriais gali daryti, ką nori... Žmonės - bailūs, menki. Nors jie bando maištauti prieš banko sistemą, bet išeina tik maišto parodija - nėra vidinių jėgų rimtesniam pasipriešinimui. Spektaklis asociatyvus - čia daug aliuzijų: Europos Sąjunga, karai Afganistane ir Irake, žmogaus teisės, europiečio fenomenas... Į viską žvelgiama, jei galima pasakyti, „naujosios kairės“ žvilgsniu, sarkastiškai, ryškinant vaizdo ir turinio neatitikimą.
Politinis teatras - ar turime jį šiandien Lietuvoje? Greitomis nepasakysiu, pirmiausiai galvon šauna Vitalijaus Mazūro pastarojo meto spektakliai suaugusiems „Eglė žalčių karalienė“ ir „Privati valda“, kuriuose teatrinėmis priemonėmis vis dėlto labiau reflektuojamas sovietmečio patyrimas, prievartinė rusifikacija. Politinis teatras - nepatogus: kūrėjai turi aiškiai deklaruoti savo pilietinę poziciją, turėti taikinį - „prieš ką?“. Toks teatras nepatiks nei esantiems valdžioje, nei (galimiems) rėmėjams. Teatras, pasmerktas skurdui ir konfliktui. Tik jauni, energingi, įpykę ir dar nekviečiami į užsienio ambasadų priėmimus gali kurti politiškai angažuotą meną...
Spektaklį būtų galima dar trumpinti, atsisakyti kai kurių pasikartojimų. Žinoma, jei režisierius trupėje turėtų daugiau vaidintojų, spektaklis laimėtų: rastųsi spalvingesnių veikėjų santykių, raiškesnių mizanscenų. Sunku po pirmo spektaklio ką pranašauti režisieriui: valią, fantaziją, pilietinę poziciją jis turi. Bet patirtis rodo, kad kartais pranašystės ir nepasitvirtina, o per ankstyvos liaupsės padaro ir didelės žalos jauniesiems... Linkėčiau jaunai komandai rasti savo nišą teatro panoramoje (turbūt - studentų teatro?) ir įsitvirtinti joje. Margame Vilniaus teatro gyvenime tai pasiekti bus nelengva. Pasisekimo!
