FIRSAS: Jaunystė paikystė! (Murma kažką, ko negalima suprasti)
(Antonas Čechovas „Vyšnių sodas“, finalas)
„Ką jūs su manim padarėt, kodėl aš jau nebemyliu vyšnių sodo kaip anksčiau?“, - ši frazė dalį spektaklio skambėjo mano galvoje truputį egzaltuota, truputį sutrikusia, truputį suirzusia intonacija. Skambėjo dar gerokai prieš tai, kai ją su veriančiai šviesiu liūdesiu ištarė Irinos Lavrinovič Ania, visą atsakomybės už nebemeilę svorį meiliai padėdama Paul Budraičio Petiai ant pečių. Bet tuomet, kai ši replika nuskambėjo Jaunimo teatro scenoje nuo žiūrovų eilių apsuptos sofos, aš jau buvau susitaikiusi su „savo“ vyšnių sodo praradimu, supratusi, iš kur tokie balsai galvoje, pradėjusi įtarti, kodėl čia viskas yra taip, kaip yra, ir kodėl, tiesą sakant, turiu teisę pradėti šį tekstą nuo begėdiškos introspekcijos...
Ko šiame „vieninteliame parodyme“ liūdėjau netekusi po pirmojo 2009-ųjų „Vyšnių sodo“ Audronio Liugos vasarnamyje - pušyne prie Vilniaus, ir po antrojo 2011-ųjų „nuotolinio“ spektaklio, transliuoto iš Vienos priemiesčio Makondo: ne lengvai sektantiško pojūčio, susėdus ant kietokų suoliukų šaliuote apkaltame salione taip arti nuostabaus ir tuo metu tikrai netikėto aktorių-režisierių-Beno Šarkos-šuns Lokio ansamblio (šis artumo, dalyvavimo pojūtis labai paradoksaliai grįžo ir per kompiuterio ekraną viską stebint iš Vienos). Ne lietaus sode, šlapios žolės, „sodiečių“ siautulio, Šarlotės-Beno fejerverkų ir Lopachino-Jono Vaitkaus su kirviu, lengvo netikrumo jausmo, stovint tamsoj ir baloj už tvoros su visa išvarytąja „publika“, pašėlusiai lojant Lokiui, kuris nuoširdžiai nesuprato - ar reiktų prisijungti prie varymo proceso, ar raminti įsisiautėjusį aktorių-režisierių-naująjį sodo šeimininką. Viso to nereikia liūdėti, nes yra saugiai padėta asmeninėj šimtametėj spintoj.
Pasigedau to, kas buvo šiame sode svarbiausia - aktorių (ne vaidinančių, o tarsi ragaujančių jau gerokai „pranešiotą“ tekstą, pamažu ir skaidriai gramzdinančių jį į savo asmenines ir profesines patirtis) ir mūsų visų, esančiųjų ne priešais, ne šalia, o kartu, - dalybų su tais, kurių nebėra. Cituoju save pačią iš „anų laikų“: „iš nuotraukų ant sienos ir iš amžinybės žvelgiančios Laimono Noreikos, Gintaro Beresnevičiaus, Dalios Tamulevičiūtės, Vytauto Kernagio, Juozo Miltinio, Sauliaus Mykolaičio, Ričardo Gavelio ir kitų išėjusių akys“ - tuomet atrodė, kad tai galbūt yra sentimentaloka, kad mus visus privertė „tapti bendruomene, kontempliuojančia savo praradimus“, ir girdėjosi romanso intonacijos... Dabar, kai prie pirmojo „Vyšnių sodo“ tyliojo ansamblio kažkur anapusinėje teatro akcijoje prisijungė ir anų dalybų erdvę sukūrusi Jūratė Paulėkaitė, ir šiaip tos stygos trūkinėja vis dusliau ir skaudžiau, ironija išgaruoja ir priimi paprastus dalykus (kurie, dievaž, įrašyti net į vadovėlius): vyšnių sodas yra apie atsisveikinimą su tuo, kas negrįžtama.
Tiesa, tuomet tas atsisveikinimas buvo įasmenintas, labai svarbios buvo trajektorijos žvilgsnių - jų, iš nuotraukų žiūrėjusių į mus, žiūrinčius į aktorius, kurie žiūri į tekstą, vienas į kitą ir į mus, be abejo. Atrodė, kad šie žvilgsnių voratinkliai yra esminė spektaklio materija. O kai paaiškėjo, kad finaliniame „Vyšnių sodo“ veiksme Jaunimo teatre jų nėra, visi kampai ir kontūrai švarūs ir ką tik remontuoti, pradėjo kilti daugybė įvairių klausimų: kodėl apskritai režisierius Kristianas Smedsas ir visi „sodiečiai“ - Virginija Kelmelytė, Rasa Samuolytė, Irina Lavrinovič, Aldona Bendoriūtė, Juozas Budraitis, Benas Šarka, Vytautas Anužis, Gytis Padegimas, Jonas Vaitkus, Paul Budraitis - nusprendė darkart (vienam ir paskutiniam kartui!) susirinkti ir perskaityti šį tekstą drauge? Ar tai yra tiesiog nostalgija ir smagumas pabūti kartu ir prisiminti, ar jiems visiems dešimtį metų atrodė, kad šioje istorijoje liko nepasakytų dalykų, ar „prinoko“ kažkas labai svarbaus, kuo norėjosi pasidalyti su žiūrovais ne per kitus spektaklius, o būtent tokiu būdu? Ar jiems svarbūs per dešimtmetį pasikeitę statusai, patirtys ir etiketės? Kodėl, anuomet taip šauniai išėjus iš teatro dėžutės į miškus, sodus, emigrantų priemiesčius, šįkart ramiai grįžtama į teatrą, į pačią jo širdį, ant scenos, į žiūrovų salę, į fojė, laiptus, koridorius, rūbines, kasas? Kas yra teatras „Vyšnių sodo“ kontekste - viena didelė griūvanti, praskolinta sodyba, kuriai tuoj užkals langus? Sodas, kurį tuoj iškirs? O gal priešingai - tas naujas, racionalus „vasarotojų“ pasaulis, kur viskas apskaičiuota, suplanuota ir rinkodara apsaugos nuo varžytinių ir trūkinėjančių stygų? Ar tai yra tiesiog visų šių žmonių, kurie vis dėlto buvo, yra ir bus teatro gentis, namai, į kuriuos grįžti, kad ir ką apie juos galvotum? O gal apskritai erdvė šiam „Vyšnių sodui“ nebėra tokia egzistenciškai svarbi, ji tėra vietos aplinkybė, prie kurios patogu tvirtinti prožektorius, bet visiškai neįmanoma kabinti papildomų prasmių ir metaforų? Teatras - neutralus veiksnys, erdvė, kuri pasirinko patylėti (o akivaizdu, kad šio spektaklio kūrėjams toks pasirinkimas turėjo būti nelengvas ir labai rimtas), kad aiškiau suskambėtų kiti dalykai? Kokie?
O tada per pertrauką pereini prieš dešimtmetį padarytų nuotraukų labirintu ir tau palengva vyniojasi minties siūlas - galvoji apie veidus, žvilgsnius, gestus, šypsenas, vasarą, žydėjimą, susimąstymą, juoką, poilsį, bendrą valgį, bendrą buvimą veikiant ar neveikiant, augančius vaikus, bąlančias galvas, aštrėjančius bruožus, raukšles ir tai, kas jas įrėžė, gyvybę ir mirtį, ir tai, kur yra daugiau tikrovės - anapus tų praėjusio laiko kadrų, ar ten, kur esi tu ir juos stebi, ir tuoj baigsis pertrauka? Galvoji, kad tuos pačius dalykus matei, mąstei ir išgyvenai, kai scenoje esančios kameros ir ekranai padėjo įsižiūrėti į „Vyšnių sodo“ gyventojų akis kitokiu būdu, nei būnant tikrai greta tame vasarnamyje prieš dešimtį metų - gal ne tiek jutimiškai, bet ir jautresne, atidesne mintimi. Tokios tikrovės ir fikcijos, vaidybos ir išgyvenimo, profesionalumo ir autentiškumo sankirtos turbūt dažniau nutinka kine, nei teatre - ekrane išdidinta ašara, šypsnis, šnervių virptelėjimas yra kartu ir autentiška reakcija, ir jos komentaras, ir sugrota gaida, ir klavišas, ir muzikanto ranka... Tuomet supranti, kad nebereikia išėjusiųjų portretų - tą vasarnamį kaip mieli anos prieš dešimtmetį vykusios kelionės suvenyrai primena jau įteatrinti keli panašios stilistikos rakandai ir Laimono Noreikos, kuris vis dar dalijasi Firsu su Juozu Budraičiu (ir, ko gero, jo Krepu) lazda bei kepurėlė. Kam tie memorialai scenos erdvėje, jeigu tau nelieka jokios vilties, kad pats kadanors neįsirėminsi (ypač kai, po pertraukos sėdėdamas jau žiūrovų salėje, pamatai savo veidą tarp nufilmuotos publikos, prieš dešimt metų besirenkančios į finalinį šokių, ugnies ir kirvio veiksmą sode, kuris dabar per ekraną įmontuojamas į dabarties veiksmo tikrovę).
Šįkart Firsas - labai teatrališkai, labai realiai - miršta name užkaltais langais, scenoje tarp dekoracijų, kurias tuoj išmontuos ir sutvers naują komediją. Paskutinis taškas - ne siautulio šauktukas, ne sutrikęs daugtaškis. Tikras - bjauriai logiškas, turbūt negailestingas, neišvengiamas - taškas. Uždanga.
Visa kita - erdvėje tarp vakar, dabar ir rytoj. Ir ši erdvė visai nėra nei senas namas, nei sodas, nei teatras... Vyšnių sodas yra ir tie, kurie jau išėjo, ir tie, kurie vis dar čia, bet tikrai išeis taip pat, ir, dievaž, nėra šios laiko kelionės dalyvių ir stebėtojų, visi mes keliaujame kartu, laiks nuo laiko susižvalgydami.
P.S. Rimtai neįsivaizduoju, kokį šį spektaklį pamatė tie, kuriems pasisekė netapti jo veikėjais.
