Lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektaklis sąmoningai sužadina dvi emocijas – tai baimė ir diskomfortas. Abi kuriamos tikslingai, siekiant išprovokuoti emocinį publikos santykį su sceniniu veiksmu.
Žiūrint „Lietuviškas Vėlines“ gana greitai susidaro įspūdis, kad emocinį ryšį režisierius kviečia jausti <...> su nacionaliniais simboliais ir XX a. Lietuvos istorija. Bet tai pasiūlęs vos per kelias minutes siūlymą atsiima ir vietoj ryšio įteikia provokaciją.
Teatrinio kraujo netrūksta ir „Lietuviškose Vėlinėse“, tik kovotojų jėgos čia nelygios: skirtingų pavergėjų engiami lietuviai neturi galimybių pasipriešinti – nei kai žudomi jų artimieji, nei kai deginama lietuviška trispalvė.
